Magiškasis Saint Michel (V dalis)

Tolimesnis mūsų kelionės tikslas – viena garsiausių Prancūzijos įžymybių, turistų dėmesiu nusileidžiantis gal tik Paryžiui ir jo garsenybėmis – tai Saint Michel kalnas su vienuolynu (Mont St. Michel).

Negaliu patikėti: tiek apie jį skaityta ir girdėta, o dabar tuoj ir patys savom akim pamatysim!

Vakarop dar likus keliom dešimtim kilometrų mūsų horizonte pasirodo paslaptingasis Mont Saint-Michel – miestas – tvirtovė jūroje.

Išties žvelgiant iš tolo vaizdas gniaužiantis kvapą: beveik iš visų pusių apsuptas vandens stūkso didžiulis didžiulis kalnas, kurio pačioje viršūnėje į dangų stiebiasi smailiabokštė bažnyčia.

Nors šiandien jau vėlu ir neplanuojame lankyti vienuolyno, tačiau smalsumas ima viršų: įkalbu Mindaugą nuvažiuoti kaip įmanoma arčiau šios vietos. Privažiuoti prie pat nepavyksta, mat automobilių judėjimas prie vienuolyno uždraustas: nuo automobilių stovėjimo aikštelės iki Saint Michel veža autobusai arba šį poros kilometrų atstumą galima įveikti savo kojomis. 

Nenusimenam – rytoj tikrai ir pamatysim, ir apžiūrėsim iš labai arti šią magišką vietą. O dabar traukiame ieškoti nakvynės vietos. Grįžę į vos už poros kilometrų esantį miestuką, randam kempingų aikštelę, reklamuojančią, jog 24 h joje kainuoja tik 12,5 eurų. Kaina mums tinkama, vieta – ideali, todėl teiraujamės, ar vietų laisvų atsiras, ar dušai yra. Vietų – taip, yra, tačiau nei dušų, nei tualetų nėra...Nusiviliam, bet ką darysi... Esu užsirašius dar  vieno kempingo, esančio nuo Saint Michel vos 9 km Pontorson miestelyje, koordinates, todėl traukiam ten. Kempingas „Haliotis“ didelis, tačiau labai jaukus, tvarkingas su baseinu ir netgi pirtimi, tačiau, paaiškėja, kad laisvų vietų jau nebelikę. Nukabinam nosį ir vėl truputį...Nelengvą dieną turėjom, negi ir vėl teks blaškytis iki išnaktų ieškant nakvynės vietos...Ir čia man topteli blondiniška, bet mūsų situacijoj geniali mintis: pasinaudoti dušais, tualetais, o tada grįžti į pirmąjį kemperių kempingą ir ten apsistoti nakčiai. Taip taip, negražu ...bet stengėmės labai daug vandens neišeikvoti, tai, tikimės, didelio nuostolio kempingui nepadarėm  J

Na va, pagaliau išsidušinę, kvepiantys, laimingi galim ir pavakaroti...ant tobulos žolytės išsitiesę, gruzdinam mėsytę, ragaujam prancūzišką alų...

Išėjus pasidairyti po kempingą, pastebiu takelį su rodyklėle, informuojančia, jog jis veda iki Saint Michelio. Nenustygstu vietoj iš džiaugsmo: taip norėjau pamatyti naktinį apšviestą vienuolyną! Aišku, Mindaugas sočiai užkapojęs kepsnių, visiškai nerodo noro ir pritarimo mano pasiūlymui eiti iki kalno...Tačiau aš bandau įtikinti, kad čia vos keli kilometrai (nors iš tikrųjų žymiai daugiau), kad bus fantastiškai gražu, kad tokios galimybės negalime praleisti, nes galbūt esam čia pirmą ir paskutinį kartą...Tada galiausiai pradejus grasinti, kad jeigu jis neis...eisiu viena, pasižada šiek tiek tuo takeliu paeiti, pasigrožėti iš toli...bet tikrai tik ne iki pat Saint Michel.

Na va, sutemus po vakarienės vis gi žingsniuojam takeliu...

Priešais horizonte tarsi svajingas miražas šviečia paslaptingasis Saint Michel vienuolynas-kalnas...Deja, nuotraukytės naktiniu režimu išėjo labai labai prastos...

Kam įdomu, keletas sakinių apie vienuolyno atsiradimo istoriją. Saint Michel buvo pradėtas statyti dar X amžiuje. Jo įkūrėju laikomas Avarančo kunigas Anbertas, liepęs pastatyti ant aukšto uolėto kalno koplyčią, vėliau čia iškilo vienuolynas, bažnyčia. Tuo metu kalvą supo miškas, tačiau netrukus, praardęs pylimą, jį užliejo vandenynas.

Atskirtas nuo žemyno, Saint Michel ilgai išlaikė savitą dvasinį pasaulį. Į šią vietą traukė žmonės, išsižadėję turtų, šeimos, draugų. Kai kalvoje įsikūrę krikščionys uždegdavo ugnis, artimiausio kaimo žmonės prikraudavo į valtis maisto ir jas nuplukdydavo atsiskyrėliams. Per kelis šimtmečius vienuolynas išaugo iki tokio pat dydžio kaip ir pati sala, Nuolatiniai anglų puldinėjimai, potvyniai, atoslūgiai šią vietą apjuosė galingomis aukštomis gynybinėmis sienomis ir pavertė sunkiai įveikiamą.

        Be galo troškau ir tikėjau, kad mums pasiseks pamatyti tą nepaprastą vaizdą, kaip salą užlieja vanduo. Tačiau mūsų viešnagės metu buvo atoslūgis, todėl jokio atbėgančio vandens nei sruvenimo ir čiurlenimo, einant takeliu, neišgirdome. Matėme tik vandenyno dugną su telkšančiomis balomis.

    Visai neseniai Saint Michel salą galima buvo pasiekti tik vandenyno atoslūgių metu. Tačiau modernizuojant vietovę, buvo suardytas gamtos ritmas bei sudarytos sąlygos, leidžiančios salą pasiekti automobiliu. Dabar vienuolyną ir krantą jungia pylimas su keliu, kurio kasnakt vykstantis potvynis jau nebeužpila.
       Mūsų planuotas lengvas pasivaikščiojimas išsitęsė į mažiausiai kokių 3 val spartų ėjimą. Nebeturėjom jėgų net  į laikrodį pasižiūrėti, kada grįžom atgal: iškart griuvom į savo apartamentus miegoti.

      Kitos dienos rytą papusryčiavę vėl traukiame jau vakar pramintu takeliu. Labai smalsu išvysti Saint Michel dienos šviesoje.

Sustojame prie užtvankos. Čia pateikti detalūs aprašymas, kaip tas vanduo kur patenka, kur susilaiko, bet... viskas šioje šalyje yra jų kalba, o prancūzų kalbos mes nesuprantame.

Vis sparčiau artėjame link vienuolyno...

Pagaliau įžengiame į šį man taip mistiškai ir paslaptingai atrodžiusį pasaulį...

Turistų galybė! Minios nešami kopiame į viršų – į aukštai ant kalvos įsitaisiusį vienuolyną. Gynybine siena aptvertas miestelis labai jaukus: grubiai tašytų akmenų sienos, pastatai, siauros gatvelės, laiptai, spalvingos restoranėlių iškabos, gėlės, žibintai...Viskas būtų labai paslaptinga, mistiška, viduramžiška, taip kaip ir įsivaizdavau...jei ne daugybė parduotuvių (net supermarketą mačiau!), prekybininkų, kavinių, juose išbadėjusių turistų, šveičiančių jūros gėrybes, blynus, omletus ar  žiaumojančių milžiniškus sumuštinius ir batonus.. 

Kiekvienoj kertelėj, kur tik įmanoma, karaliaujanti komercija, šurmuliuojantys prekybininkai, nosį kutenantis gardus kepamų vaflių ir iš nesuskaičiuojamo skaičiaus kavinių sklindantys kvapai niekaip nesiderina su ta magiška, asketiška, paslaptinga viduramžių dvasia, kuria alsuoja šis kalnas iš toli ir kurią, taip tikėjau, pajusianti, įžengusi į visiškai kitą, atskirtą nuo viso kito pasaulio, mistišką, esančią arčiau Dievo, gyvenančią visai kitomis vertybėmis erdvę.

Trypčiojame ir stumdomės ilgoje eilėje įeiti į vienuolyną... Aš jau beprarandantį ūpą ir norinti kuo greičiau pasprukti iš čia...tačiau gi specialiai atvykome čia, todėl apsiginkluojam kantrybe ir milimetriniais žingsniukais judam į priekį.

Sumokame po 9 eurus už bilietą ir pagaliau patenkame i vienuolyną. Įeiname į „Saut Gautier terasą“, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į vandenyną ir aplink esančias vietoves, į užliejamą teritoriją...

Matome apačioje turistus, vaikščiojančius vandenyno dugnu. Dugnas lygut lygutėlis. Netoliese matyti negyvenama sala, kurioje įsteigtas paukščių rezervatas.

Į mano pasiūlymą ir mums, kai nusileisime žemyn, pavaikščioti vandenyno dugnu, Mindaugas sureaguoja ir vėl be entuziazmo...dumblas, šlapia, įsitepsim, nepasiruošę...

San Michel Benediktų vienuolynas nustebina savo dydžiu. Po didžiulius tamsius skliautinius kambarius vaikštai tarsi labirintu... 

Patekus į sodą po pasivaikščiojimo po šaltus pilkus vienuolyno kambarius, šis erdvė atrodo tokia saulėta, šviesi, žalia ir jauki...

Mums palikus šį miestą-tvirtovę, ir vis labiau tolstant nuo jos, pagalvojau, kad kuo iš toliau į šią vietą žvelgi, tuo įspūdis labiau kvapą gniaužiantį, magiškesnis, paslaptingesnis. Viduje visa apimanti komercija labai susilpnina šį įspūdį ir, deja, nuvilia... Na, bet bent kartą gyvenime atvykti į Saint Michel tikrai verta ir net privaloma....