Savaitgalis Baltarusijoje-didvyriškoji sostinė Minskas

Kiekvieną kartą planuojant savaitgalinę kelionę ar trumpą pabėgimą į užsienį, neabejoju, kad pirmiausia į galvą ateina romantiškasis Paryžius, spalvingoji Barselona, ar kosmopoliškasis Londonas, bet, spėju, tikrai retas pamąsto apie visai mūsų pašonėje esantį Minską. Na, ir ką ten pamatysi įdomaus?! O dar ir viza reikalinga?! Sakyčiau, net į svarstytinus variantus neįtraukiama kryptis. Ir visai be reikalo...nes bent vieną kartą nuvykt ir atrasti kaimyninę sostinę visai neprošal!

Bėda, kad taip paprastai ekspromtu į Baltarusiją nenuvyks, teks iš anksto pasirūpinti šalies viza ir net susiplanuoti datas, kada ten važiuosi. Dėl vizos gamybos siūlyčiau iškart kreiptis į šia veikla užsiimančias agentūras, nors, prisipažinsiu, pradžioje buvau pasišovusi  pati eiti į ambasadą ir pataupant euriukus pasigaminti pigiau, t.y. už 25 eurus, kai tuo tarpu turizmo agentūrose vizų gamybos kainos svyruoja nuo 35 iki 45 eurų. Tačiau vieną lietingą rytą nuvykusi prie Baltarusijos ambasados ir pamačius nemažą būrelį lietuje (nes laukti turi tiesiog gatvėje) lūkuriuojančių žmonių, pagailėjau savęs, savo laiko ir nepagailėjusi tų papildomų 10 eurų, perleidau vizos gamybos rūpesčius profesionalams....ir pagaliau mano pase puikuojasi leidimas aplankyti mūsų kaimynus

Pradžioje planavome į Minską važiuoti traukiniu. Apie 18 val iš Vilniaus išvykstantis greitasis traukinys maždaug po 3.5-4 val. jau išleidžia keleivius Minske, bilieto kaina į vieną pusę – netoli 20 eurų. Sekmadienį grįžti taip pat jokių sunkumų, nes traukinys kursuoja per dieną 3 ar net 4 kartus. Vis gi šiek tiek atidžiau perskaičiavę kelionės biudžetą, nusprendžiam, kad su automobiliu bus ir pigiau ir patogiau...

Taigi šįkart renkamės automobilį ir startavę penktadienį po darbų, jau apie 19 val lūkuriuojam Lietuvos-Baltarusijos pasienyje. Na, lietuviai, žinoma, be jokių klausimų išleidžia, visas įdomumas, (bent jau man) prasideda prieš įvažiuojant į Baltarusiją...Pirmoji užkarda -  sustoji, atidarai bagažinę šiek tiek paklausinėjamas, ką veži, kur važiuoji ir pan, Tada pareigūnas įteikia formą, kurią, surinkęs visus antspaudus, pasirodo, turėsi atiduoti paskutiniam punkte.  Antroji užkarda -  vėl stoji, dabar jau tenka visiems keleiviams išlipti iš automobilių, pildyti migracijos ir deklaracijos formas. Viename „kioskelyje“- vyksta pasų kontrolė, kitam "kioskelyje" – muitinė, deklaruoji automobilį Tada vėl tavo automobilis atidžiai apžiūrimas, klausinėjama kur ir ko važiuoji ir kai jau šlakbaumas atkeliamas, privažiuoji trečiąją, paskutinę užkardą,..ten vėl turi atidaryti automobilio bagažinę, parodyti, kokius turtus veži,  ir atidavus formą, kurią gavai pirmajame punkte, tačiau jau su visais surinktais antspaudais džiaugiesi pagaliau kirtus pasienį  vos daugiau nei per vieną valandą! Kaip suprantu, tai reiškia labai operatyviai ir greitai!

Taigi  pagaliau Balatrusijoje! Apie tai informuoja rusiški kelio ženklai ir vos vienas kitas kelyje sutiktas automobilis. Beje, reikėtų nepamiršti užsukti į degalinę įsigyti kelių aparato ir susimokėti už kelius.  Nei pamiršti apie tai, nei bandyti išsisukti nuo kelių mokesčio griežtai nepatartina, nes baltarusiai labai operatyviai nustato tokį pažeidėją ir vos už keleto kilometrų „ekipažas“ tikėtina  jus pasitiks su itin nedraugiška bauda Jūsų piniginei.

Vos pora valandėlių kelio ir mes jau skriejam Minsko gatvėm. Vos įvažiavus į miestą mus pasitinka gausybė pakeliui tarsi grybų po lietaus pridygusių daugiabučių...masyvių....sujungtų keliais blokais...vienodais langais...pilki..spalvoti. Prisiminiau A. Užkalnio Minsko palyginimą su begalinėmis Viršuliškėmis. Išties tiksliau ir negalėčiau išreikšti to įspūdžio. O gatvės kokios erdvios! Penkios, šešios juostos! Net mėgstantiems važiuoti per kelias juostas...čia vietos apsčiai užtektų!

Mūsų viešbutis – „Orbita“ - dar vienas didelis pilkas daugiabutis... Kaina – 30 eurų nakčiai.

Miesto panorama, atsiverianti iš vienuolikto mūsų viešbučio aukšto. Naktį miestas apšviestas lyg pasaulio didmiestis.

O čia ta pati panorama tik dienos metu...

Pirmasis dalykas atvykus, turėjęs būti lyg malonus rūpesčiu – pavakarieniauti, tampa tikru rūpesčiu...Baltarusiškų tūkstantėlių kišenėj tai neturim...Viešbučio kavinė informuoja, kad banko kortelių šiuo metu negali aptarnauti, eurais taip pat nepriima. Registracija informuoja, kad valiutos išsikeisti tokiu metu tikrai nerasim kur, pagelbėti mums irgi nepasisiūlo. Belieka ieškoti vietos, kuri vis dar dirba, ir kuri aptarnautų korteles. Na va, čia ir turėjom savo pirmąją ekskursiją naktinėmis Minsko gatvėmis. Kulniavom į vieną pusę, tada į kitą, aš praktikavau savo rusų kalbos įgūdžius klausinėdama vietinių, kur čia galėtume savo alkio kirminą nuraminti, kol vieno vaikinas užrodė greito maisto kavinę. Įžengus į ją vos 5 min iki uždarymo, ir pamatę, kad galėsim ne tik pavalgyti, bet ir alaus čia nusipirkti, buvom beveik patenkinti savo pirmąja diena Minske...

Kitos dienos rytą, registracijoje darbuotojos padovanoja mini žemėlapiuką, pažymi, ką verta pamatyti, aplankyti ir mes, sėdę į metro, lekiam į miestą pažindintis su Baltarusijos sostine.

Minsko metro. Bilietėlio kaina apie 0.25 euro.

O čia memorialinė lenta atminti aukoms, žuvusioms 1999 metais, kai Niamihos metro stotyje buvo sumindžioti negyvai 53 žmonės. Tuo metu netikėtai prasidėjo audra, ir visi žmones iš koncerto po atviru dangumis ėmė bėgti slėptis į šią stotį.

Mes vis dar be rytinės kavos..Užmatom vieną kavinę, į kurią baltarusiai vienas po kito veria duris, tai mes, aišku, irgi paskui...

Pusryčiaujam kartu su vietiniai..Šalia gretimo staliuko trijų jaunuolių kompaniją kavą iš rankinės ištrauktu butelaičiu  pasigardina ir vėl paskubom paslepia, prie kito staliuko – porelė, gurkšnodami šampaniuką, romantiškai pusryčiauja...

O mums irgi skanu, gardu ir saldu..

 Ko Minske nevertėtų ieškoti – tai senamiesčio. Senosios architektūros pastatų čia nėra, miestas ne kartą buvo visiškai sugriautas ir suniokotas iki pat pamatų, tačiau buvo atstatytas..ir būtent atstatytas 1940-1942 metais, stalinizmo architektūros stiliuje, tad mieste vyrauja didžiuliai, pilki pastatai, ne vienas išmargintas penkiakampėmis Sovietų Sąjungos žvaigždėmis ar šūkiais. Taip vadinamo senamiesčio - vos pora gatvelių.

Šv. Dvasios cerkvė išliko karo metu ir yra viena iš ryškiausių orientyrų mieste.

Miesto rotušė 

Baltarusijoje gali pasijausti tikra milijoniere. Tereikia išsikeisti 10 eurų ir tavo rankose jau 220 000 BYR!

Minskas yra pelnęs garbingą miesto-didvyrio titulą (город-герой). Tokia garbe gali džiaugtis tik 12 buvusios Sovietų sąjungos miestų (tokių kaip Leningradas, Stalingradas, Maskva, Kijevas), kuriems šis titulas buvo suteiktas už ypatingus nuopelnus Antrojo Pasaulinio karo metu

Miesto-didvyrio dvasią gali pajusti kone kiekviename žingsnyje – tai ir platūs prospektai, ir milžiniškos aikštės, ir masyvūs daugiabučiai, ir didžiuliai tarybinio stiliaus viešbučiai, ant kurių puikuosi šūkiai apie meilę tėvynei ir herojiškumą, ir gatvių pavadinimai (Lenino, Komjaunimo, Karlo Markso ir t.t.).

Naujasis karo muziejus

Pergalės paminklas

Nepriklausomybės rūmai, skirti Baltarusijos prezidento reprezentacinėms reikmėms. Milžiniškas pastatas, idealiai sutvarkytas ir išblizgintas

Pastebėjau, kad Minske itin populiarios čiuožyklos po atviru dangumi. Garsiai grojanti muzika, garuojančios kavos bei pyragaičių kvapas, čiuožinėtojų teigiamos emocijos ir juokas sukuria labai jaukią atmosferą.

Apsirūpinam lauktuvėms į namus..

Vakaro atrakcijai pasiliekam vieną naujausių ir populiariausių šalies lankytinų objektų – tapusių beveik Minsko simboliu -  nacionalinė Baltarusijos biblioteka. Deimanto formos, net 23 aukštų, vakare įvairiausiais apšvietimais pasipuošusi...tikrai įspūdinga biblioteka! Pagal turimų knygų rusų kalba skaičių, tai trečia pasaulyje biblioteka.

Ji buvo statoma beveik dešimt metų. Pinigų valdžia iš tikrųjų negailėjo: čia per pusvalandį galima gauti ne tik pačią rečiausią knygą, bet ir palikti vaikus, kuriais bus pasirūpinta specialiai jiems įrengtuose kambariuose, saugiai pasistatyti automobilį daugiau nei 600 vietų aikštelėje, o jei skaityti pabosta, galima prasiblaškyti net sveikatingumo klube.

Tačiau šiandien šeštadienis ir dabar mus domina ne knygos ir ne skaityklos, o ant stogo esanti apžvalgos aikštelė.

Beje, įėjimo į apžvalgos aikštelę dar teks paieškoti, nes jis yra ne per pačią biblioteką, bet iš kitos pusės ir dirba visomis savaitės dienomis iki 23 val. Sumokame už bilietus (apie 1,5 eurų) ir keliamės liftu į 23 aukštą.

Visa apžvalgos aikštelė aptverta stiklu, tad džiaugtis panoraminiais vaizdais bei fotografuoti nėra labai patogu.

Pagal pojūtį kojose, jaučiu, kad šiandien pėsčiomis apėjome beveik Minską. Ir tai, tiesą sakant, beveik tiesa, tikrai be galo daug vaikščiojom, daug pamatėm. 

Kitos dienos rytą nutariam pirmiausia išsiregistruoti iš viešbučio, ir pasilikus daiktus automobilyje, vėl traukti keletai valandų į centrą, aplankyti, ko vakar nespėjom.

Beje, išsiregistruojant ir atiduodant kambario raktą, registracijos darbuotoja paprašo prisėsti ir palaukti. Pirmiausia, žinoma, mes paklūstam jos prašymui, tada aš atsitokiu ir nesuprasdama, kodėl turime laukti, einu teirautis, kas nutiko. Mergina paaiškina kad kambarinė turi patikrinti, ar mes jokių savo daiktų kambary nepalikom. Na, po tokio paaiškinimo..ar gali pykti? Tiek rūpesčio dėl mūsų, klientų, kad nieko nepaliktume, kad nieko ne savo nepasiimtume! Belieka tik smagiai pasijuokti ir nusišypsoti, o sulaukus skambučio, kad viskas gerai...kambary mūsų užmirštų daiktų nėra...su palengvėjusia širdimi paliekam viešbutį. Griežtai čia jie..tokią tvarką prisimenu tik Tailande, kai kiekvienas daiktas kambaryje, net ir šaukštelis, buvo įkainotas ir išsiregistruojant patikrinama, ar niekas nepaimta, nesulaužyta, nesudaužyta..

Vėl į metro ir lekiam į centrą aplankyti, ko nebespėjom vakar.

Šv. Simono ir Šv. Elenos bažnyčia, dar kitaip vadinama  Raudonoji bažnyčia matoma jau iš toli..

Ši bažnyčia buvo pastatyta 1905-1910 m. turtingų baltarusių šeimos užsakymu mirus dviems jų vaikams.  Sūnus Simonas mirė vos dvylikos metų, o po šešių metų, likus dviems dienoms iki devynioliktojo gimtadienio, mirė ir dukra Elena. Du mažesni bokšteliai yra pavadinti vaikų vardais, o didysis simbolizuoja tėvų skausmą.

Legenda pasakoja, kad neilgai prieš mirtį Elena susapnavusi gražią bažnyčią, kurią atsibudusi ir nupiešusi, todėl tėvai išsiderėjo iš miesto valdžios leidimą projektui, kuriuo tapo Elenos piešinys.

Nagasakio varpas, kuris yra tiksli varpo „Angelas“ kopija, išlikęs visiškai per stebuklą nesuniokotas. O šio paminklo pamatuose sudėtos kapsulės su žemėmis iš Jeruzalės, Hirosimos ir Naugasakio, iš Černobylio avarijos paveiktų regionų...

Šalia bažnyčios aikštė su Lenino skulptūra, Baltarusijos parlamentas.  Saulėtą sekmadienio popietę aikštė visiškai tuščia...

 

Po aikšte įkurtas didžiulis trijų aukštų prekybos centras.

Praeinam Nacionalinį Akademinį Didįjį operos ir baleto teatrą, kuris atsidarė 2009 m. po trejus metus trukusios rekonstrukcijos. Teatras buvo pastatytas 1933 m. tuometinėje turgaus aikštėje.

Miesto cirkas..ne šiaip sau palapinė, o išties įspūdingos architektūros statinys. Sekmadienio popietę link cirko skubėjo šeimos su vaikais.

Na, oras beveik lyg būtų prisiderinęs prie mūsų maršruto. Einant link Ašarų salos, ima niauktis ir lyti...Oras būtent toks, kokios emocijos apima lankant šią vietą. Ašarų saloje 1996 m. buvo pastatytas memorialas kariams, žuvusiems už tėvynės sienų. Sala supilta iš žemių, kurias motinos baltarusės suvežė nuo sūnų kapų, žuvusių per misiją Afganistane 1979-1989 m. Nemažai tų kapų buvo, žemių gerai salai pakako.

Raudančio angelo skulptūra.  Verkia angelas, kad neišsaugojo jam patikėtų vaikų...

Jaunavedžiai turi tradiciją padėti gėlių prie verkiančio angelo skulptūros. Padėjusi gėles nuotaka prisiliečia prie angelo - tai apsauga, kad į jos sūnaus namus neįžengtų karas.

Nors esu aplankiusi ne tiek mažai Europos miestų, bet Minsko tikrai nesumaišysi nei su vienu. Viena vertus, tai kosmopolitiškas miestas: plačiais bulvarais, modernia infrastruktūra, be galo švarus, tvarkingas, saugus, tačiau visiškai kitoks negu koks kitas, kuriame teko lankytis. Viešuose vietose besipuikuojantys pjautuvo bei kūjo simboliai, Lenino skulptūra, sovietiniai paminklai, gausybė vienodų, galingų didingų stalinistinės architektūros pastatų, aplinkui girdima rusų kalba – nukelia mus į visai kitokį pasaulį, kurį išties labai naudinga ir įdomu pamatyti...kai kam prisiminti...o jaunesniajai kartai atrasti..