Olimpo - aukščiausias Graikijos kalnas, kylantis beveik į 3 km
aukštį (2917m), laikomas šventa dvylikos antikos dievų buveine. Mituose aprašyta, kad šio kalno viršūnėje yra krištolo rūmai, kuriuose
vadovauja didysis Dzeusas. Turbūt neatsiras nė vieno, kuris iš mokyklos laikų nebūtų girdėjęs apie šį mitų apipintą kalną....
Prisipažinsiu, šiek tiek baiminausi šio kopimo į kalną. Visų pirma, tikriausia kaip ir daugelis, nemėgstu lipimo į viršų, tai taip vargina, kad nebelieka nei noro, nei jėgų džiaugtis vaizdais. Daug smagiau pasistrikinėjant leistis žemyn. Antra, nerimavau, kad esant tokiam karščiui (35 laipsniai ir virš!) tai gali būti pragariškai nemalonu. O tai gi atostogos...niekas nedaro per atostogas to, kas nesmagu. Tad buvau jau beveik kaip ir išbraukus iš mūsų maršruto šį sustojimą. Aišku, užsiminiau lyg ir tarp kitko Mindaugui, kad jis tikriausiai tikrai nenorės esant tokiam nepakeliamam karščiui keberiotis į kalną. Deja, likau savo brangiojo nesuprasta...kaip aš galiu važiuoti į Graikiją, ir nenorėti užsukti pas pati Dievų dievą Dzeusą. Taip mūsų maršrute ir vėl atsirado išeleminuotas Olimpo kalnas!
Ir dabar apžvelgus ir prisiminus visą kelionę, tai buvo tikrai labai smagi, vertinga, įdomi ir ilgai atminty išliksianti diena, nors, aišku, išties nemažai išvarginus. Beje, pats lipimas nebuvo labai sunkus....netgi drįsčiau palyginti, jog įlipti į Kauno Parodos kalną tais daugybę laiptelių, kurie veda į Vytauto parką, man būdavo kur kas sunkiau, nei 3 valandos nuolatinio lipimo, esant 35 laipsniams karščio, į Olympą.
Taigi žadintuvo pabudinti, prasikrapštom akis, užkandam pusrytukus ir skubam važiuoti link Olympo kalno. Norim pradėti lipti kaip įmanoma ankstėliau, kol saulutės spinduliai dar tik patys budinasi iš miego ir ne taip negailestingai kaitina.
Na štai mes jau ir Olimpo kalno papėdėje.... Kol kas dar labai optimistiškai ir energingai nusiteikus įveikti nelengvą kelią ir pasisvečiuoti bei šnektelti prie butelaičio „Myto“ alaus su šio kalno šeimininku Dzeusu.
Draugeliai! Jie irgi kopia į Olimpo kalną! Ir net ne vieną kartą per dieną...
Pradžia..ko kas dar visai smagiai nusiteikus ir su šypsena veide...Kojos pačios neša..Visai gerai kartais nežinoti, kas tavęs laukia
Ir kur gi ta viršūnė? Nejaugi dar nematyti?
Jėgos senka, bet šypsena, nors jau ir ne tokia jau plati, bet dar nedingsta.
Jėgos vis mąžta ir mąžta, saulytė vis kaitriau svilina...kur čia prisėdus ar dar geriau prigulus...
OO, pagaliau akyse prašviesėja, pamačius, kad kelias ne be pabaigos ir kad mūsų tikslas - poilsio aikštelė jau čia pat! Aišku, ji nebuvo taip arti kaip norėjosi tikėtis, ne taip greitai dar iki jos užlipom, bet buvo vis tiek psichologiškai lengviau ir užtikrinčiau, kad esam teisingam kely.
Pagaliau pasiekėme savo tikslą – poilsio aikštelę (Fefuge A, )2000m.,
Taip taip, tai ir ne Olimpo kalno viršukalnė – Mytikas, bet būten ji ir buvo mūsų tikslas. Tolesniam kopimui reikia tiek šiokio tokio fizinio pasiruošimo, tiek galiausiai bent jau patogių kalnų batų, ir, aišku, laiko Ketinantys kopti į pačią viršukalnę, lieka miegoti šioje aikštelėje esančiame viešbutėlyje ar palapinėje ir kitos dienos ankstų rytą kopia toliau.
Nors esu skaičius ne vieną pasakojimą, kaip paprasti turistai, net ne alpinistai, be jokio pasiruošimo, be laipiojimo inventoriaus per dieną spėja pasiekti pačią viršukalnę, tačiau leidinėjasi nuo kalno jau temstant ir net visai tamsoje, pasišviesdami prožektoriumi. Taip pat teko skaityti perspėjimus, kad taip neatsakingai daryti nerekomenduojama, su kalnais negalima juokauti, kadangi yra nutikę ne vienas nelaimingas atvejis, ne vienas žmogus žuvęs kalnuose, taip pat ir Olympo.
Su Mindaugu juokavom, kad ne vienas alpinistas, apsišarvavęs lazdomis, kalnų batais ir visa kita alpinizmo atributika, pamanė, jog šita mergelė (blondinė) važiavo į beach, o vyras apgavęs atvežė prie Olimpo kalno. Parodė pirštu į dangaus mėlynę, ir pajuokavęs, jog , matai, ten jūra, tereikia šita kalnelį įveiktiJ)) Tiesą sakant, vienus tokius alpinistus, savo sparčiu tempu net sugebėjome aplenkti...Va taip va...
Aišku, jeigu ruošiatės lipti į pačią viršukalnę, tikrai reikėtų pasirūpinti specialia ar bent jau tvirta patogia avalyne bei drabužiais, nes nuo šios poilsio aikštelės prasideda žymiai sunkesnis ir statesnis kopimas į kalną.
Su savo draugeliais arkliukais...tik jau ne kalno papėdėje, o gana aukštai palypėjus į kalno vidurį. Lipant karts nuo karto girdėdavome tolėliau paskui mus einančių arkliukų varpelių skambėjimą, tai Mindaugas vis paragindavo sparčiau žingsniuoti, kad tik jie mūsų neaplenktų. Paskui visą kelią tektų sekti paskui jų uodegas ir uostyti jų paliktas dovanėlės.'
Na va, lipti žemyn žymiai smagiau....
Ir dar smagiau prasilenkti su pavargusiais, vos kvapą atgaunančiais, išraudonavusiais iki burokėlio spalvos ir prakaitą besišluotančiais kopiančiais į viršų bei žvaliai pasakius hello, pagalvoti še kokie ištižėliai, negi jiems taip sunku...
Leisdamiesi žemyn, visą laiką prieš akis stovėjo gyra ir šalto alaus butelaitis, laukiantis mūsų Litachoro kabakėly
Po tokio fizinio krūvio ir nuovargio, be abejonės esam nusipelnę..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą