Kuba - keistų taisyklių šalis. Pinigai. Apgyvendinimas. Transportas.

Vykdama į kitą šalį, kiekvieną kartą stengiuosi kuo mažiau naudotis turistams skirtu servisu, grupiniais turais, turizmo agentūrų paslaugomis, Žodžiu, būti ne turiste, bet smalsia keliautoja :-) tad ir šioje kelionėje neabejojau, kad daugiausia keliausiu visuomeniniu transportu, skirtu kubiečiams, tranzuosim, apsistosim pas vietinius ir visais kitais būdais stengsimės kuo labiau pajausti ir pamatyti vietinių gyvenimą.

Deja, realybė buvo kitokia...Šioje šalyje tiek prikurta taisyklių - kas galima ir negalima užsieniečiui, kas leidžiama ir neleidžiama kubiečiui - kad galų galiausiai tai ima taip erzinti ir atsiranda noras, kuo greičiau pasprukti iš šios keistos šalies. Visa tai, žinoma, sukurta labai protingai ir apgalvotai: tam, kad kuo maksimaliau būtų išnaudotas ir „išgręžtas“ turistas, kad išvažiuotų atgal namo, kaip įmanoma tuštesnėmis kišenėmis... Prieš važiuodama, skaičiau, girdėjau viena ausim apie tai, bet tikėjau, kad mums taip jau tikrai nebus. 

Na, bet tikriausia ir neverta dėl to stebėtis: juk šalis turizmui duris atvėrė tik gelbėdama savo ekonomiką. Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga ir šalis liko be svarbiausio finansinio ramsčio, tad nieko stebėtino: turistas čia – pinigų šaltinis. Visos kelionės metu tai kaip niekur kitur labai aiškiai jutau, bet matydama vietinių gyvenimą,  įstatymus, suvaržymus, į kuriuos jie yra įsprausti, nepriteklių bei tą didžiulį atotrūkį tarp vietinių ir turistų, net naivu būtų tikėtis, kad jiems galėtum būti kažkas daugiau nei tiesiog bankomatas...

Skirtingos valiutos

Kubą iš kitų šalių išskiria ir tai, jog čia cirkuliuoja dvi valiutos: turistams – konvertuojami pesai (CUC , vadinasi kukais,) ir vietiniams – nacionaliniai pesai (CUP).

Prieš atvykstant man tai buvo didžiausias galvosūkis: kaip juos reikės atskirti, nesusimaišyti tarp šių dviejų valiutų. Mat pagal išvaizdą jie gana panašūs. Ypač iš pirmo žvilgsnio ir neįgudusiai juos atskirti akiai. Taip pat prisiskaičiau daugybę perspėjimų, kad vietiniai itin mėgsta gudrauti ir grąžą neretai atiduoda vietiniais pesais. Tad suprantama, jog nerimavau, kaip čia reikės išlikti budriai ir neapgautai! O vertės skirtumas tarp vietinių ir turistinių pesų (kukų) išties įspūdingas: vienas turistinis kukas vertas net 25 vietinių pesų.

Planuojantiems Kuboje keliauti, o ne tik ilsėtis "viskas įskaičiuota" kurortuose rekomenduočiau turėti ne tik turistinių pinigų, bet bent 10-20 eurų išsikeisti į vietinius pesus.  Jie puikiai pravers gatvės užkandinėse, turgavietėse, viešuosiuose tualetuose, važiuojant vietiniu transportu bei šiaip atsikratant visokių įkyruolių su ištiesta ranka ar krepšeliu pinigėliams įmesti, kurių Kuboje, kaip pamatysit, tikrai netrūksta. 

Tik atvykus, dar oro uoste valiutos keitykloje planavau išsikeisti 50 eurų į vietinius pesus, nes, kaip  ir minėjau, tikėjomės daugiausia naudotis vietiniams skirtu servisu, tačiau keityklos darbuotojos  itin emocionali reakcija net užsiėmus už galvos į tokį mano ketinimą,  jog ši valiuta skirta tikrai ne man ir neturėsiu, kur išleisti ją, išgąsdina mane šiek tiek, tad keičiuosi tik 20 eurų. Vis gi pesais mums atsiskaityti sekėsi visai sėkmingai, tad išsikeistų nacionalinių pesų net pritrūko, tad teko keisti dar 20 eurų.

Parduotuvės
Parduotuvės Kuboje mums atrodė tikra egzotika. Žinoma, jei tuščias lentynas ar vos vieną dešros gabalą gulintį jose, būtų galima pavadinti egzotika. Vis gi vakariečiams, pripratusiems prie lūžtančių lentynų ir prekių gausos, dabar tai atrodo tikrai egzotiškai.

Kaip senais Tarybiniais laikais Kuboje vis dar egzistuoja talonų sistema. Ar atsimenate tokius Lietuvoje?:) Taip taip, tokie buvo ir mūsų šalyje kažkada...O kubiečiai dar ir dabar dalį atlyginimo gauna talonais, už kuriuos gali įsigyti ryžių, cukraus, miltų, vištienos bei kitų būtiniausių  produktų. Tačiau mėnesio norma yra visiškai nedidelė,  o viršijus limitą, tenka pirkti rinkos kainom.
"Dolerinėse" (taip vietiniai vadina parduotuves kur atsiskaitoma kukais) pasirinkimas prekių didesnis. Čia galima įsigyti ir aliejaus, sulčių, majonezo, dantų pastos, šampūno. Žinoma, visko tik po vieną rūšį. Kainos čia Vakarų Europos lygio ar net dar aukštesnės, ir be to, visose parduotuvėse vienodos, tad ieškoti pigiau ar brangiau nėra prasmės.

Parduotuvės vaizdas, kurioje atsiskaitoma vietiniais pesais..

Taip vadinama "dolerinė": joje galima atsiskaityti tik turistams skirta valiuta. Ir prekių kainos eiliniam kubiečiui neįkandamos.

Trumpa vaizdinė medžiaga iš supermarketo Kuboje.

Vaistinė.

Kainos

Jeigu nusiteikęs naudotis turistiniu servisu, maitintis kavinėse, važinėtis taksi,  teks nusiteikti ir vakarietiškoms kainoms. Kavinėse, restoranuose, apgyvendinimo įstaigose kainos yra nurodytos tik turistine valiuta ir jos yra net labai vakarietiškos.

Tačiau kaip visada galima rasti alternatyvų - net ir Kuboje. O tai mes būtent ir stengiamės daryti.

Pasukęs už kampo, kioskelyje visada gali nusipirkti nedidelę picą ar bandelę su dešra vos už 10-15 vietinius pesus, kas doleriais būtų 30-60 centų. Taip, taip įsivaizduojate, kaip pigu! Pica - vos pusę dolerio! Už stiklinę šviežiai išspaustų cukranendrių sulčių mokėjom - vos 10 centų, limonadas - 2-3 centai! Tad norintiems pataupyti, galima tai daryti, tik reikia nusiteikti, kad teks maitintis picomis, sumuštiniais su daug daug batono ir permatoma riekele dešros, bei visokiais kitokiais paprastais užkandžiais iš gatvės. Beje, romo kaina 0.7 Havana Club  - tik apie 5 dolerius! Žodžiu, bulkute ar pica alkio kirminui nuraminti, romas užsigerti. Vandens kaina aukšta. 0,5 buteliukas - 1 ar 1,5 dolerio, Ne veltui sakoma, kad romas čia pigesnis už vandenį!

Mes ,žinoma, stengėmės išbandyti kuo daugiau ir dažniau vietiniams skirtas vietas. Ten alus labai pigus, pusę litro - apie pusę dolerio. Atsiskaitoma vietiniais pesais ir turistų ten tikrai nėra. Užsisakyti valgyti nedrįsom, matydami, kokia higiena ir aplinka. Kelionės pradžioje  užėjimai į tokius vietinius kabakėlius mums buvo tikra egzotika, vėliau vis dažniau norėjosi normalaus maisto ir vakarietiškos aplinkos...

O čia dar vienas vietinis kabakėlis

Kubietiškas aptarnavimas - visada su šypsena!

Vienas iš daugelio kioskelių. Pasirinkimas visur vienodas: limonadas, karšti sumuštiniai, kava, sausainiukai, pica. 

Apgyvendinimas

Turistai Kuboje gali apsistoti- viešbučiuose arba taip vadinamuose casa particulare (išvertus į lietuvių kalba reiškia "nuomojamas kambarys, namai"). Įdomu tai, ar galbūt labiau keista ir nesupranta, kad negalite apsistoti šiaip pas kubietį - net jei ir jis jūsų draugas. Pasirodo, įstatymai tai draudžia.

Kadangi norėjome pajausti tikrą Kubos gyvenimo ritmą ir kultūrą apsistoti rinkomės, žinoma, ne viešbučiuose, o casa particulare. Tai yra tipiniai kubiečių namai, kuriuose šeimos nuomoja kambarius. Juose be galo jauki, autentiška ir tikra kubietiška atmosfera, jautiesi tarsi išties atvykęs pasisvečiuoti pas savo giminaičius kubiečius. Būtent juose apsistoti rekomenduoju visiems keliaujantiems po Kubą  Pirmiausia, tai yra pigu (apie 10-15 dolerių už naktį žmogui), o antra, ir svarbiausia, puiki galimybė labiau pažinti, pajausti vietinių gyvenimą, su jais susipažinti, pabendrauti. 

Didžioji dalis casa particulara kambarių yra gana komfortiški su visais patogumais. Kambaryje dažniausiai yra dušas, tualetas, AC, patalynė, televizorius. 

Neretai už papildomą kainą casa particulara taip pat galima užsisakyti ir maitinimą. 

Mūsų casa particulara Havanoje. Kambariukas itin paprastas, tačiau šeimininkai nepaprastai draugiški svetingi ir svarbiausia, šiek tiek šnekantys anglų kalba.

Transportas

Transporto tema Kuboje irgi verta atskiro pasakojimo ir, žinoma, net ir atskiro viso nuotraukų albumo. Čia galima išvysti tiek įvairiausių ir įdomiausių transporto priemonių, kad vargu ar dar kokioj šaly galima būtų tai pamatyti.

Šalyje, kur automobilių yra išties labai mažai, susiformavo labai įdomi ir keista transporto sistema: Vienas transportas yra skirtas turistams, kitas - vietiniams. Kainų skirtumas taip pat įspūdingas: turistas už tą patį nuvažiuotą atstumą visada mokės 20-30 kartų daugiau nei vietinis. Ir pagal valstybės nustatytas taisykles turistas net negali važiuoti vietiniu maršrutu, tarpmiestiniais sunkvežimiais, negali būti pavežamas vietinio, reikalaujama važinėti taksi ar specialiais turistams pritaikytais autobusais. Mes to, žinoma, nežinojome, tad keliaudami iš Cayo Coco salos buvom labai optimistiškai nusiteikę, kad užteks ištiesti ranką ir svetingas vietinis iškart mums sustos! Deja, pavežti mus siūlėsi tik taksi, kurių pasiūlymus mes iškart kategoriškai atmesdavome. Vienas toks sustojęs ir išgirdęs mūsų ketinimus susitranzuoti vietinį transportą, paklausė, kad tikriausiai pirmą kartą esam Kuboj. Išgirdęs mūsų teigiamą atsakymą - draugiškai patarė tiesiog nešvaistyti laiko, nes nei vienas vietinis nerizikuos ir net nesustos mums. Vietiniams, kurie neturi išsipirkę taksi licenzijos, tiesiog uždrausta pavežti turistus. Tai nelegalu ir už tai gresia itin didelės bausmės. Aišku, mes netikim juo! "Na, jeigu jums kas nors vis dėl to sustos, tai, žinokit, šiandien jūs esat  "extremely lucky guys" - su sarkastiška šypsena sako mūsų patarėjas.

Aišku, nebuvom mes jokie "lucky guys". Po dar valandžiukės nesėkmingų bandymų ištiesta ranka, sėdam nukabinę nosis į taksi ir keliaujam kaip ir visi turistai Kuboje.

Žinoma, sutikome ir ne vieną pakeleivį, kuriems kuo puikiausiai sekėsi keliauti kaip tikriems kubiečiams vietiniu transportu ir taip sutaupyti begalę pinigų. Tad čia kaip pasiseks :) Beje, viena iš privalomu sąlygų tam - bent minimalios ispanų kalbos žinios. Keliaudama Kuboje pasigailėjau, kad apleidau savo vos pradėtas ispanų kalbos studijas, nes čia jos būtų nemenkai pravertusios.

Grįžtant prie transporto priemonių temos - negalėjai nesistėbėti keleivius vežančiais "autobusais". Kartais tai būdavo ir prie vilkikų pritvirtintos specialios ilgos priekabos. Keleiviai ten suštampuoti glaudžiau nei silkės statinėj! Kai pagalvoji, kad net gyvuliai komfortiškiau vežami, o čia vienas kitam ant galvos - ir kiek telpa į gardą, Apie saugumą, klausimo jau net nebekeli. Na, bet kitavertus, važiuoti norisi, važiuoti reikia, o kai nėra su kuo tai daryti...

Vietinių transporto priemonė. 

Eilė į autobusą. 

Kai kuriuose miesteliuose vietoj autobusų kursuoja arklių traukiami vežimai, turintys savo maršrutus ir numerius, o vietoje taksi  - važiuoja karietos.

Šis bolidas, kuris Lietuvoje jau seniausiai ilsėtųsi metalo laužyne, Kuboj kainuoja nei daug nei mažai - 30 000 tūkst. dolerių. Taip,  taip, mes supratome gerai, ir jūs perskaitėte teisingai!

Kelias dienas keliavome ir motoroleriu.

Eilės

Ne taip jau seniai jos buvo kasdienybė ir neišvengiamybė ir mūsų šalyje. Žinoma, spėjome apie jas pamiršti. Nuvykus į Kubą - vėl teks stoti į ilgos eilės galą (prieš tai nepamirškite sušukti "Ultimo?" ("paskutinis?":) ir kantriai išstovėti kartais net ir ne vieną valandą joje. Eilės - didžiulės ir varginančios - Kuboje nutįsusios prie parduotuvių, bankų, valiutos keityklų, valstybinių įmonių, kavinių, skirtų vietiniams, taksi, autobusų...

Eilė prie sausainių...Nežinau, gal jie buvo kokie ypatingi..maišais visi pirko.

Saugumas

Kas labai nustebino Kuboje – tai saugumas. Nesitikėjau, kad čia taip saugiai jausiuosi. Net ir grįžtant vakare ar naktį blankiai apšviestomis gatvelėmis (na, išskyrus pirmąjį "šoko" vakarą Havanoje vaikščiojant po Old Havaną:) gali jaustis visiškai drąsiai ir ramiai.

Ne veltui havaniečiai juokauja, kad iš 3 milijonų miesto gyventojų, milijoną sudaro policija. Na bet aišku, budriems išlikti pravartu visada. Net ir tokioje saugioje šalyje, kaip Kuba!

Internetas

Kadangi nesu priklausoma nuo interneto, tai visas 2 savaites keliaudama Kuboje išgyvenau visiškai laisvai be jo. Interneto "for free" čia tikrai negausi, tačiau nėra jis ir ypatingai brangus - nors dar vis deficitinis:))) 

Labai įdomiai atrodo tos minios žmonių parkuose ar prie kokio viešbučio su telefonais ar planšetėm rankose, Visi jie "gaudo"internetą! 

Kaip matom, pagal kainas ir tendencijas internetas net ir Kuboje sparčiai vystosi, populiarėja ir pinga. prieš kelerius metus jis buvo išties brangus ir jį "pagauti" galėjai vos keliose vietose ar dideliame viešbutyje, dabar tai jau nėra toks didelis "deficitas": prisijungti galima beveik kiekviename viešbutyje ar parke ir valandos kaina tesieka 2 dolerius.

Minios žmonių "gaudo" internetą.

Mūsų maršrutas 

Turėjom tik labai preliminarų kelionės maršrutą, nebuvom prisirišę prie jokių rezervacijų, terminų, tad kur važiuoti, ką aplankyti ir kiek ilgai vienoje ar kitoje vietoje pasisvečiuoti – visus šiuos dalykus palikom spręsti mūsų norams ir aplinkybėms. Vienintelis, kas mus ribojo – laikas. Turėjom tik 14 nakvynių, o pamatyti, apkeliauti,aišku, norėjosi kuo daugiau. Tačiau kūlversčiais verstis, lėkti vien  tik užsidedant pliusukus prie lankytinų vietų, taip pat neketinom.. Tad mūsų maršrutas išėjo toks:

Havana -2 naktys; 

Vinales  - 2 naktys; 

Cienfuegos – 2 naktys (užtektų ir 1 nakties)

Trinidad - 2 naktys

Dėl antrosios kelionės pusės buvome nusiteikę dar lanksčiau, t.y., kad jokio plano neturėjom. Aš turėjau minčių ir ketinimų dar labiau į Rytus nuvažiuoti, galbūt net Santiago de Cuba (antrasis pagal dydį miestas) pasiekti, Mindaugas, žinojau, kad norės paplūdimio ir poilsio, tad pasilikom ekspromtui antrąją kelionės pusę. O ji išėjo tokia:

Cayo Coco kurortas - 2 naktys

Varadero kurortas 2 naktys

Havana – 2 naktys.

Kaip jau ir minėjau, iš anksto jokių rezervacijų nedarėm (nakvynės, automobilio, bilietų). Tik kelios dienos prieš skrydį į Kubą parašiau casa particulara šeimininkei Havanoje. Jinai atrašė, kad lauks mūsų ir mielai priims. Ir iš tiesų laukė! Visas kitas nakvynes suradome vietoje: kai kurias per rekomendacijas šeimininkų pas kuriuos gyvenom, kai kurias – tiesiog belsdamiesi į duris. Didžiausia staigmena buvo -  Cayo Coco kurorte, kuriame tikėjomės taip pat pigiai apsistoti casa particulara, tačiau paaiškėjo, kad šiame kurorte įsikūrę tik 4-5 žvaigždučių viešbučiai  ir kainos prasideda nuo 100 eurų/nakčiai. Čia jau turėjo gelbėti mūsų kreditinė kortelė! :) 

Salsa ir kubietiški rimtai

Taip, jie skamba visur...pro automobilių langus, skersgatviuose, namuose, o garsiausia skamba kavinėse - turistams, nes tai dar vienas būdas prasimanyti pinigų.

Dalinuosi vienu linksmiausiu vakaru Kuboje, Cienfuegos miestelyje. Nerealūs muzikantai, nereali Guantanamera! ir ne bet kokia, bet guantanamera para los dos turistas Lituanos!

P.S. Reikia pagalbos planuojantis kelionę į Kubą ar neturi laiko viešbučių, skrydžių paieškoms, tuomet  brūkštelk man kristina@makalius.lt arba  kristinapaulauske@gmail.com, mielai pagelbėsiu!

KELIONĖS Į KUBĄ