Valgyti austres – tarsi lūpomis bučiuoti vandenyną....Cancale. Austrių fermos.(VI dalis)

Savo horizonte palydėdami vis labiau tolstantį ir kažkur rūke visiškai paskęstantį Saint Michel, sukame pakrante link Cancale. Tikriausiai ne daug kas apie šį nedidelį miestelį tolimoj Prancūzijos pakrantėj yra girdėjęs. Na, nebent būtų dideli jūrų gėrybių mėgėjai, mat šis miesteliukas būtent ir garsus čia auginamomis austrėmis, o jei dar labiau suintrigavus – tai geriausiomis austrėmis visoje Europoje. Sakoma, kad išskirtinį skonį čia auginamoms austrėms suteikia jas nuolat skalaujantys potvyniai ir atoslūgiai.
Mes kadangi ragausim šiuos gyvius pirmą kartą, mūsų įspūdžiai bus tikrai ne apie jų išskirtinumą, bet ar tai apkritai valgoma ar ne...

             

Cancale, kuris dažnai vadinamas tiesiog "austrių sostine",  užauginama tūkstančiai tonų austrių. Austrės ir midijos čia pat yra auginamos vandenyno pakrantėje, vadinamose fermose.  Kai kuriose fermos organizuoja ekskursijas ir mielai kviečia turistus apžiūrėti, susipažinti, kaip šios jūros gėrybės veisiamos. Taigi pirmiausia ir traukiame į vieną šių fermų La Ferme Marine http://www.ferme-marine.com/, tikėdamiesi po apsilankymo joje tapti tikrais šių gyvių ekspertais.

Tolumoje matyti visiškai ant jūros kranto įsikūrusi mūsų lankoma austrių ferma.

         Bilietas – 7 eurai. Tačiau dideliam mūsų nusivylimui išgirstame, kad artimiausia ekskursija tik prancūzų kalba. Na bet specialiai atvykus, negi galim leisti prancūzų kalbos nemokėjimo barjerui sutrukdyti mums apžiūrėti, kaip šios delikatesinės gėrybės auginamos?! Tad įsigyjam bilietėlius ir su didžiausiu smalsumu laukiam, ką išvysim pravėrę mums tokios neįprastos ir vis dar  paslaptingai atrodančios fermos duris...

Čia auginamos austrės

        Midijoms auginti būtinas švarus ir neužsistovintis vanduo, todėl pakrantės, kuriose vyksta nuolatiniai potvyniai ir atoslūgiai, yra idealiai tam tinkamos. Mūsų viešnagės Cancale metu buvo atoslūgis, tad jūra matėsi tik tolimam horizonte. Natūraliai austrės auga prisitvirtinusios prie uolų. Čia, šiose fermose, uolas atstoja iš vandens kyšantys pagaliukai bei specialios platformos.
      Ekskursija tuoj prasidės...Lauke pamatom kelių dešimčių tokių pat smalsuolių kaip ir mes grupelę, jau įsigijusių bilietus ir belaukiančių ekskursijos. Gidas nuveda visus į salytę. Pakalbėjęs 15-20 minučių monologu, įjungia filmą.  Viskas, kaip žinia, prancūzų kalba...Mes iš nuobodulio ir salėje tvyrančio tvankumo nebegalim nuslėpto žiovulio, Mindaugas nebeištvėręs užsnūsta...ir net nedrįstų jo žadinti, nes neatsimenu, ar kada yra tekę papulti į dar nuobodesnį renginį. Laikausi iki paskutiniųjų ir aš ir vis dar tikiuosi, kad pabaigus jam gargaliuoti ta man visiškai nesuprantama  kalba ir prasidėjus filmui , bent jau į paveiksliukus galėsiu pažiūrėti., ir nebus taip nykiai neįdomu. Deja, taip vadinamas filmas apie austres buvo lygiai toks pats neįdomus kaip gido gargaliavimas – nei paveiksliukų, bei vaizdų, vėl daug pasakojimo mums nesuprantama paukščių kalba!

  Ir su kokiu palengvėjimu mes išskuodėm iš tos tvankios salės pagaliau pasibaigus filmui ir pakvietus gidui pasivaikščioti po fermas! Na va, pagaliau už mūsų kantrybę bus dosniai atlygintą: apžiūrėsim, paragausim delikatesų! 

      Deja, visa tolimesnė ekskursija buvo tik iki fermos pastato, kuriame austrės plaunamos ir rūšiuojamos. Ką tik ištrauktos iš vandens jos būna aplipusios kitomis kriauklėmis, geldelėmis, tad pirmiausia reikia jas švariai apvalyti. Apvalytos austrės keliauja būtent į šį plovimo cechą, kur stiprios srovės nuo jų nuplauna dumblius. Tada jos pagal dydžius rūšiuojamos, dedamos į dėžutes ar į tinklinius krepšius ir pagaliau siunčiamos į kavines, parduotuves, turgus.

        Čia vėlgi nuobodusis gidas kažką ilgai gargaliavo, rodė mostais šen ir ten, linksmus, kaip spėju, juokelius svaidė, kurie, aišku, buvo juokingi visiems kitiems, išskyrus mus: mes tik trypčiojom, nekantriai laukdami, ir naiviai tikėdamiesi arba kad jis kažką tikrai dar įdomaus parodys, arba greičiau baigtųsi ši nenusekusi ekskursija. Tačiau, aišku, nei parodė, nei pasakė...o jei ir pasakė, tai mes nieko nesupratom. Visgi  sprendžiant ir iš kitų turistų minų, kurie suprato prancūziškai, manau, kad ir jiems ši ekskursija po austrių ferma nepadarė jokio įspūdžio.

       Šiaip ne taip sukastais dantimis iškentę šį nesusipratimą, vienbalsiai nutariam kad dabar tai jau tiesiu taikymu skuodžiam į patį Cancale miestelį ir čia ragaujam tas gėrybes, dėl kurių tiek savo brangaus atostogų laiko, tiek kantrybės iššvaistėm

       Cancale miestelis labai jaukus, pasijauti papuolęs į tikrą žvejų miestelį. Pagrindinė miesto gatvė eina palei vandenyno krantą, kurioje įsikūrę vien kavinės ir restoranai, skirti jūros gėrybių ragavimui. 

Pakrantės vaizdas su austrių rinkėjų laiveliais....Atoslūgis, todėl jūra matosi tik kažkur horizonte. Visa pakrantė pilkas jūros dugnas su dumbliais...ant šonų pasvirę austrių rinkėjų laiveliai...

Belieka išsirinkti barą, kurių, aišku, čia daugybė..ir visi siūlo nepakartojamą jūros gėrybių meniu...

Išsirinkti iš tokios gausybės sunku, visgi akį patraukia pilnas lankytojų Au Pied d'Cheval restoranas.

Jame ir prisėdame. Prie smagios prancūzų porelės, matyt, jau ne pirmą balto vyno butelį ragaujančios. Meniu, aišku, ir vėl prancūzų kalba, tačiau čia mums puola pagelbėti  mūsų naujieji stalo draugai: per kelias minutes sužinome apie austres žymiai daugiau nei po valandos ekskursijos austrių fermoje. Pasirodo, austrės skirstomos į dvi šeimas: plokščiąsias (Flat Oysters“)  ir giliąsias („Deep Oysters“). O meniu prie austrių surašyti numeriukai nuo 00 iki 5 nurodo šių moliuskų dydį.  Neapsigaukite, nes 00 žymi didžiausią, o 5 – mažiausią dydį. Kalbusis prancūzas pasidalina savo įspūdžiais, kokio dydžio austrės jam skaniausios ir būtent jas rekomenduoja mums paragauti. Paklausom jo patarimo ir užsisakom 3 dydžio.

Grįžus namo paskaičiau apie šį restoraną atsiliepimus, Pasirodo, tai vienas iš labiausiai giriamų restoranų Cancale, kuriame austrės pačios skaniausios ir vienos iš pigesnių. Išties visi kurie lankysitės šiame Prancūzijos kampelyje be abejonės rekomenduojame ir mes restoraną Au Pied d'Cheval , nes tai tikri „Austrių namai“.

Pagaliau ir mūsų užsakymas puikuojasi ant stalo...

Mindaugas gardžiuojasi siurbdamas vieną austrę po kitos, aš, aišku, atsargiau tai darau, per daug nežiūrėdama ir neanalizuodama, kas toje kriauklėj gyvena J Tiesiog užsimerkiu ir atsargiai mėgaujuosi....nauju skoniu....nauju atradimu....visiškai pritardama  prancūzų poeto žodžiams, jog valgyti austres- tai tarsi lūpomis bučiuoti vandenyną...