Tačiau bėgam iš paskutiniųjų, lekiam, skubam,
verčiamės per galvą...ir vualiaaa!!!! Mums pasiseka nesulaužyti savo tradicijų
ir kaip įprastai penktadienį 19.30 vinguriuojame iš savo kiemo pavymui pamojuodami savo namučiams, savo
rajonui, kaimynams, ir apskritai visai gražiai mūsų Lietuvėlei!
 |
| tradicinis lauknešėlis kelionei |
O dabar – į trąsą!
Į kelią! Ieškoti nuotykių, pamatyti, pažinti, paragauti, paklajoti, pabūti tik
dviese, tik čia ir dabar...
Ech, koks neapsakomai žavus tas kelionės pradžios
jausmas....kai žinai, kad viskas dar priešaky..kai net nenutuoki, kokie
nuotykiai ir išbandymai tavęs laukia...bet žinai, kad tikrai bus be galo
įdomu...kai galva neapsėsta minčių, o kaip viskas bus toliau, kokie darbai,
pareigos tavęs laukia, kai grįši?...nes dabar dar tik pati atostogų pradžia...kol
grįšim ir vėl reikės įsisukti į tą pačią darbų rutiną...tas laikas dar taip
toli toli....
Oras puikus, mūsų nuotaikos dar pakilesnės...Apie
pusę pirmos stojam netoli Bialystoko mūsų pirmajai nakvynei..išbandom naująsias
mano pasiūtas automobilio užuolaidėles, kurias užsitraukus pasijuntam visai
kaip namuose: wou, mūsų mašiniuke pasirodo galima miegoti žymiai jaukiau ir
patogiau nei aukščiausios klasės viešbuty!
Buvom nutarę, kad ilgai ryte nemiegosim – kuo greičiau
į kelią kilsim, tačiau prasikrapštę akis apie 6 ryto ir išvydę tirštą rūką,
vienbalsiai nutariam, jog protingiausia, esant tokioms eismo sąlygomis,
pratęsti saldų sapnelį.
Beje, kiekvienais metais važiuodami per Lenkija,
džiaugiamės, kaip pastebimai greitai gerėja mūsų kaimynės keliai. Šiais metais jau
nebereikia dardėti jokiais Varšuvos apvažiavimais, per patį miestą nutiesta puiki
autostrada: patys stebimės ir džiaugiamės, kaip greitai ši atkarpa įveikta. O
apie kelią nuo Varšuvos iki Vokietijos, aišku, nėra net ką ir kalbėti – sąlygos
daugiau nei idealios! Belieka lenktyniauti su vėjeliu gurkšnojant gardžią
rytinę macdonaldo kavutę ir klausantis „Radiozet“.
Kaip žinia, už visa, kad gera, reikia susimokėti –
už puikius kelius taip pat: pravažiuodami keturias mokamas autostratos atkarpas
paliekam iš viso: 76 zlotus. Bet užtad 14 val mes jau Vokietojos žemėj! Va taip
va...dabar jau nebegalėsim savo kaimynės kelių keiksnoti dėl apgailėtinos
būklės...na, bet dabar, aišku, burbėsim, kad mokėti už juos reikia.
Kaip Vokietiją įveikiam net nepastebim: jokių kamščių,
jokių netikėtumų, man bevairuojant Mindaugas ramiai nusnūsta mūsų erdviuose apartamentuose
ir vėl naujom jėgom keičia mane. Nors visą diena važiuojam, tačiau nė
truputėlio neprailgsta.
Vakarop mus sveikina jau ir Nyderlandų žemė.
Va čia Ne itin malonią staigmeną mums pateikia
navigacija: pasirodo joje nėra instaliuota nei viena mūsų šios kelionės lankomų
šalių. Neturim nei Belgijos, nei
Prancūzijos, nei Ispanijos žemėlapių – mūsų rankose vienintelis bendras Europos shell degalinių popierinis žemėlapis...
Mindaugas mane, bet, aišku, labiausiai
save, ramina, kad taip bus dar įdomiau ir apskritai ta navigacija mums visai
nereikalinga! Bet aš jau žinau iš
ankstesnių kelionių, kuom tas “ įdomiau“ kvepia, todėl man nėra taip ramu.
Tolėlesnis važiavimas parodo, kad važiuoti be navigacijos ir be normalaus
žemėlapio nėra taip jau smagu: vairuotojas nervinasi, kad šturmanas nesako,
nerodo, nežino, kur važiuoti, šturmanas įsitempęs, kad neturi į kur žiūrėti, ir
tik nuojautos vedamas gali spėti į reikiamą ar ne kelią pasukom.
Ir koks palengvėjimas, kai sustoję nakčiai vienoje
iš Nyderlandų degalinių, aptinkam nemokamą wifi ir „parsikočiojam“ į ipad‘ą
navigacinę programą. Šturmanas išgelbėtas! Ir vėl galėsiu nerūpestingai
snūduriuoti arba grožėtis pro langą besikeičiančiais vaizdais, o ne į žemėlapį
akis spiginti.
Naktis praeina, kaip ir visada, puikiai! Rytinė
olandiška kava taip pat labai gardi! O dabar ir vėl į kelią – važiuojam į
Belgiją, į taip išgirtą ir išliaupsintą romantiškąją Šiaurės Veneciją – Briugę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą