Briugė – miestas iš atvirutės (II dalis)

                                                                                    

Šiandien mūsų planuose – Briugė (Brugges). Planuodama kelionę tiek daug gražių atsiliepimų apie šį viduramžių miestą prisiskaičiau, kad išties negalėjau neįtraukti jo į mūsų kelionės maršrutą, bent jau poros valandų pasivaikščiojimui...

Mindaugui paklausus, kodėl būtent Briugė? Kodėl ne Gentas, ne Briuselis? Atsakiau, kad ten turėtų būti fantastiškai gražu! Bent jau sprendžiant iš mano matytų nuotraukų ir skaitytų turistų atsiliepimų. Taip, gal kai kuriems Briugė paliko per saldaus, per daug išpuoselėto, iščiustyto, per daug suturistinto miesto vaizdą, bet kad šarmingas ir išties vertas aplankyti, visi vienareikšmiškai pritarė. Tad turime ir mes būtinai į jį užsukti ir savo akimis įsitikinti...

Na štai, mes jau ir Briugėje!

Prigąsdinau savo vairuotoją, kad labai sunkiai ir ilgai teks ieškoti, kur automobilį pastatyti, nes Briugė Belgijoje – labiausiai turistų lankomas miestas. Tačiau dideliam mūsų džiaugsmui, laisviausiai priglaudėm savo keturatį draugą visiškai netoli centro ir svarbiausia – visiškai nemokamai. Žodžiu, didelių problemų su parkingu kaip pripasakota ir prirašyta tikrai nėra...na, nebent automobiliu nori įvažiuoti į patį senamiestį, tada taip - ir pavargti beieškant laisvo plotelio, ir susimokėti už jį teks...

Kelios minutės ir mes jau klaidžiojame siauromis autentiškomis senamiesčio gatvelėmis, prieš akis atsiveria kanalai su siaurais viduramžių tiltukais. Pirmasis įspūdis išties nuostabus! 

Dažnai Briugė vadinama Šiaurės Venecija, mat visą miestą žiedu juosia tarpusavyje susijusių kanalų sistema.

Viena populiariausia, sakyčiau netgi privaloma, pramoga Briugėje – kruizas kanalais. Tačiau mes išvydę laiveliuose visai kaip silkes skardinėje suspaustus turistus, šios atrakcijos atsisakome.

Briugėje apstu mažų krautuvėlių, prekiaujančių šokoladu, rankų nėriniais, alumi. Kadangi šiandien sekmadienis, daugelis parduotuvių uždaryta, bet gal ir gerai: seilę varviname žiūrėdami pro stiklą be papildomų išlaidų ir gundymų pirkti viską iš eilės.

Kaip žinia, belgai - tikri šokolado žinovai, tad smaližiams čia tikras rojus. Tačiau kadangi mes esam didesni alaus nei šokolado smaližiai, ilgėliau ir dažniau stoviniuojam prie nesuskaičiuojamos gausybės alaus rūšių butelaičių nukrautų vitrinų

Šalyje gaminama apie 500 alaus rūšių ir įdomiausia tai, kad belgiškas gana stiprokas – su tradiciniais lietuviškais laipsniais šio gėrimo vos viena kita rūšis, stiprumas yprastai prasideda nuo 7,5 % alkoholio iki kokių 13 %. Ir, aišku, skonių įvairovė be galo didelė: nuo apelsininio, avietinio iki šokoladinio skonio alaus.

Taigi grožėdamiesi kanalais, gausybe bažnyčių, parduotuvėlių vitrinomis, traukiame ieškoti senamiesčio centro – Didžiosios turgaus aikštės. Kad einame teisinga linkme rodo minios turistų, traukiančios į tą pusę. Ir nieko nuostabaus: kaip ir viduramžiais, kai čia šurmuliuodavo turgaus prekeiviai, įvairiausių mugių, švenčių dalyviai, taip ir šiandien Turgaus aikštė yra Briugės širdis. Čia puikuojasi miesto rotušė, Šventojo Kraujo bazilika, gildijų pastatai, pirklių rūmai, taip pat – daugybė kavinių bei suvenyrų parduotuvių.

Turgaus aikštės pasididžiavimas – Briugės bokštas (83 m), į kurį įveikus 366 laiptelius atsiveria nuostabi upių ir kanalų išvagoto miesto panorama.

Nors labai norėjau ir net neabejojau, kad ir Mindaugą lengvai įkalbėsiu užstraksėti tuos šimtus laiptelių į varpinę, tačiau pamačius prie jo nusidriekusią nemažą eilutę, entuziazmas ir man išblėso. Nutariam neeikvoti laiko stovėjimui eilėje, vienbalsiai nubalsuojam, kad geriau einam paragauti belgiško alaus.

Įsitaisom jaukiai aikštės viduryje ant laiptelių ir begurkšnodami alutį stebim joje šurmuliuojantį gyvenimą: besistumančius būrius turistų, vienas kitą befotografuojančius, nuolat pro šalį pralekiančias žirgų traukiamas karietas.

Pasagų kaukšėjimas į akmeninį grindinį, autentiški viduramžių pastatai nostalgiškai svaigina ir išties tarsi perkelia į kokią Anderseno pasaką. 

 Neesam dideli nei bažnyčių, nei muziejų lankytojai, tad dar šiek tiek paklaidžioję siauromis senamiesčio gatvelėmis, grįžtame link automobilio. Įmerkę kojas į kanalą, papietaujame: tokių pietų su nepakartojamu vaizdu ir pojūčiais joks prašmatriausias restoranas negalėtų pasiūlyti!

Atsisveikiname su šiuo užburiančiu miestu, išsiveždami tiek širdy, tiek ir fotoaparato juostelėje užfiksuotus pačius gražiausius šio šarmingo miesto vaizdus ir prisiminimus.