Mėgstantiems iššūkius ir ilgus pasivaikščiojimus - pajūriu nuo Smiltynės iki Nidos

Paskatinti Mindaugo tėvų draugo pasakojimų, kaip jis kiekvienais metais keliauja pėsčiomis nuo smiltynės iki Nidos pajūriu ir kiek daug teigiamų įspūdžių šis žygis palieka, nusprendėm kad ir mes, kaip dideli nenuilstantys pasivaikščiojimų entuziastai, turime šią atrakciją išbandyti savo kailiu.

Pirmą kartą į tokį žygį išsiruošėm pernai, birželio mėnesį. Tiesa, kaip pirmam pasibandymui, nusprendėm, kad pakaks ir iki Juodkrantės – 20 km... Irgi gi ne tiek jau mažai. Jei įveiksim šią atkarpą, kitą kartą žygiuosim iki pat Nidos...Na ir ką gi, mūsų pačių nuostabai, labai lengvai ir smagiai mums tąkart sekėsi... Net nepajutom, kaip tuos 20 kilometrų šviečiant  šiltai saulutei ir gaiviam vėjeliui plaukus kedenant,  nužingsniavom... Spėjom pakeliui net ir numigti pora kartų kopose.

Taigi kadangi iki Juodkrantės mums pasirodė juokingai mažai, šiemet išsiruošėm į ilgėlesnį žygį – iki pat Nidos, o tai yra 50 kilometrų: atstumas jau rimtas važiuojant dviračiu, o ką jau bekalbėti savo kojoms tipenant tiek kilometrų! Na, bet mums gi iššūkiai patinka, todėl jokie atkalbinėjimams ir pasukiojimams prie smilkinio nepasiduodam...:))))

Beje, iš tikrųjų neretas išgirdęs mūsų tokius savaitgalio planus, pasukiojo pirštu prie smilkinio (bent jau mintyse:))), nesuprasdamas, kam ir už ką taip save kankinti, bausti ir ar tai yra poilsis...Na, bet kadangi man atrodo savęs kankinmas ir bausmė visą dieną pragulėti paplūdimyje, todėl renkamės poilsį tokį, koks mums patinka.

Taigi šeštadienio ankstų rytą startuojam iš Vilniaus, ir 8 valandą, palikę automobily Klaipėdoj prie prieplaukos, keliamės keltu.

Smagiai nusiteikę, kupini jėgų, entuziazmo, leidžiamės pajūriu...Net nėra minčių, kad galim pavargti...o juolab neįveikti savo suplanuoto maršruto. Mindaugas paskaičiavo, kad eidami vidutinišku tempu, kuris yra 5km/h...iki Nidos turėtume nueiti per 10 valandų, plius apie 1 – 1, 5 valandos pasiilsėjimams. 10 valandų vien tik ėjimo, be poilsio, be sustojimų?!?Kadangi tai mano pirmasis toks ilgas žygis, labai smalsu, ar atlaikysiu? Aišku, atlaiskysiu...gi man toks kaifas vaikščioti! Neįmanoma nuo to pavargti...

Net nepastebim, kaip maždaug per 3 valandas be jokių stoviniavimų prieinam Juodkrantės paplūdimį...

Kojos nepavargusios, jėgų užtektinai, ir net per daug...todėl išliekim savo energiją...

Deja, deja, nuo 30 km prasideda sunkiausias etapas, vis dažniau norisi prisėsti, pritūpti, kad kojos bent šiek tiek poilsio gautų.

Be to, esam labai gudrūs..vietoj to, kad pasiimtume vandens į kelionę, mes pasiėmėm alaus...taip taip! 5 skardines...už kiekvienus nueitus 10 km apdovanodavom save – abu pasidalindami išgerdavome skarbonkę alaus. Šioje atkarpoje supratau, kad nei alus, nei pasidalintas per pusę sumuštinis neįkvėps man jėgų...

Už Pervalkos paplūdimio, kadangi mano kojos visai nebeklauso, ir pritrintos pūslelės neleidžia pastatyti pėdos be skausmo, pliumpteliu ant smėlio, ir pareiškiu, kad be poilsio toliau nebepaeisiu...Ištiesiam kojas, ir, aišku, pusvalandžiui atsijungiam...

Beje, po šio poilsio, tampa dar sunkiau eiti, kojos gerokai patino, per sąnarius skauda...Mindaugas net pasiūlo, gal einam į kelią stabdyti autobuso...Aišku, jis žino, kad nepasiduosiu taip lengvai...todėl viena koja šlubčiodama toliau žygiuoju...aišku, tą minutę nebedžiugina nei dangaus žydrynė, nei jūros ošimas...

Tiesa, kadangi mėgstu pasakodama sutirštinti spalvas, tai jų nesutirštindama, teisybės ddėlei, turėčiau pasakyti, kad gal ir nebuvo taip jau labai labai sunku...mm..o gal ir buvo...:)))tiesiog dabar, kai rašau, atrodo, ir vėl kai būtų smagu leistis į tokį žygį, nors tą minutę atrodė..daugiau NIEKADA!

Taigi paskutiniai 10 kilometrų buvo išties labai nelengi...saulė stripriai gairino veidą, kojos skaudėjo... taip norėjosi kuo greičiau prieiti Nidą, o jinai kaip neartėjo, taip neartėjo...beje, po kiekvieno prisėdimo ir pailsėjimo, nors atrodė, kad po to turėtų būti lengviau eiti, būdavo dar sunkiau..kojos atrodė visai surakintos, vos nuo žemės atplėšiamos.

Ir koks džiaugmas ir palaima tolumoje išvydus besideginančius žmogeliukus...Ten kažkur jau Nida!

Šlubčiodami, žingsnelis po žingsnelio,  nukaintais degančiais veidais įtepenam į Nidą - vis gi įveikėm tuos 50!

Beje, planuojančius pasekti mūsų maršrutu (o tokių yra - net ir garbaus amžiaus moteris, išnuomavusi mums kambarėlį Nidoje, pasiryžo savo vyrą ištempti į tokį žygį) noriu perspėti, kad, kaip matote iš mano įspūdžių, šis „pasivaikščiojimas“ tikrai nėra pats lengviausias...BET vis gi kam patinka ilgi pasivaikščiojimai, saulė, jūra, smėlis ir, svarbiausia, iššūkiai – kodėl nepabandžius?:)

Viena koja šlubuodama, bet vis tiek su plačia šypsena veide ir dosniai saulės nubučiuota Kristina :)