Paskatinti Mindaugo
tėvų draugo pasakojimų, kaip jis kiekvienais metais keliauja pėsčiomis nuo
smiltynės iki Nidos pajūriu ir kiek daug teigiamų įspūdžių šis žygis palieka,
nusprendėm kad ir mes, kaip dideli nenuilstantys pasivaikščiojimų
entuziastai, turime šią atrakciją išbandyti savo kailiu.
Pirmą kartą į tokį žygį
išsiruošėm pernai, birželio mėnesį. Tiesa, kaip pirmam pasibandymui, nusprendėm,
kad pakaks ir iki Juodkrantės – 20 km... Irgi gi ne tiek jau mažai. Jei įveiksim
šią atkarpą, kitą kartą žygiuosim iki pat Nidos...Na ir ką gi, mūsų pačių nuostabai, labai lengvai ir smagiai mums tąkart sekėsi... Net nepajutom, kaip tuos 20
kilometrų šviečiant šiltai saulutei ir
gaiviam vėjeliui plaukus kedenant, nužingsniavom...
Spėjom pakeliui net ir numigti pora kartų kopose.
Taigi kadangi iki
Juodkrantės mums pasirodė juokingai mažai, šiemet išsiruošėm į ilgėlesnį žygį –
iki pat Nidos, o tai yra 50 kilometrų: atstumas jau rimtas važiuojant dviračiu, o ką
jau bekalbėti savo kojoms tipenant tiek kilometrų! Na, bet mums gi iššūkiai patinka, todėl jokie atkalbinėjimams ir pasukiojimams prie smilkinio nepasiduodam...:))))
Beje, iš tikrųjų neretas išgirdęs
mūsų tokius savaitgalio planus, pasukiojo pirštu prie smilkinio (bent jau mintyse:))),
nesuprasdamas, kam ir už ką taip save kankinti, bausti ir ar tai yra
poilsis...Na, bet kadangi man atrodo savęs kankinmas ir bausmė visą dieną
pragulėti paplūdimyje, todėl renkamės poilsį tokį, koks mums patinka.
Taigi šeštadienio ankstų rytą
startuojam iš Vilniaus, ir 8 valandą, palikę automobily Klaipėdoj prie prieplaukos,
keliamės keltu.
Smagiai nusiteikę,
kupini jėgų, entuziazmo, leidžiamės pajūriu...Net nėra minčių, kad galim
pavargti...o juolab neįveikti savo suplanuoto maršruto. Mindaugas paskaičiavo,
kad eidami vidutinišku tempu, kuris yra 5km/h...iki Nidos turėtume nueiti per
10 valandų, plius apie 1 – 1, 5 valandos pasiilsėjimams. 10 valandų vien tik
ėjimo, be poilsio, be sustojimų?!?Kadangi tai mano pirmasis toks ilgas žygis,
labai smalsu, ar atlaikysiu? Aišku, atlaiskysiu...gi man toks kaifas
vaikščioti! Neįmanoma nuo to pavargti...
Net nepastebim, kaip maždaug
per 3 valandas be jokių stoviniavimų prieinam Juodkrantės paplūdimį...
Kojos nepavargusios, jėgų užtektinai, ir net per daug...todėl išliekim savo energiją...
Kojos nepavargusios, jėgų užtektinai, ir net per daug...todėl išliekim savo energiją...
Deja, deja, nuo 30 km
prasideda sunkiausias etapas, vis dažniau norisi prisėsti, pritūpti, kad kojos
bent šiek tiek poilsio gautų.
Be to, esam labai
gudrūs..vietoj to, kad pasiimtume vandens į kelionę, mes pasiėmėm alaus...taip
taip! 5 skardines...už kiekvienus nueitus 10 km apdovanodavom save – abu
pasidalindami išgerdavome skarbonkę alaus. Šioje atkarpoje supratau, kad nei
alus, nei pasidalintas per pusę sumuštinis neįkvėps man jėgų...
Už Pervalkos
paplūdimio, kadangi mano kojos visai nebeklauso, ir pritrintos pūslelės
neleidžia pastatyti pėdos be skausmo, pliumpteliu ant smėlio, ir pareiškiu, kad
be poilsio toliau nebepaeisiu...Ištiesiam kojas, ir, aišku, pusvalandžiui atsijungiam...
Beje, po šio poilsio,
tampa dar sunkiau eiti, kojos gerokai patino, per sąnarius skauda...Mindaugas
net pasiūlo, gal einam į kelią stabdyti autobuso...Aišku, jis žino, kad
nepasiduosiu taip lengvai...todėl viena koja šlubčiodama toliau
žygiuoju...aišku, tą minutę nebedžiugina nei dangaus žydrynė, nei jūros
ošimas...
Tiesa, kadangi mėgstu pasakodama
sutirštinti spalvas, tai jų nesutirštindama, teisybės ddėlei, turėčiau
pasakyti, kad gal ir nebuvo taip jau labai labai sunku...mm..o gal ir
buvo...:)))tiesiog dabar, kai rašau, atrodo, ir vėl kai būtų smagu leistis į
tokį žygį, nors tą minutę atrodė..daugiau NIEKADA!
Taigi paskutiniai 10
kilometrų buvo išties labai nelengi...saulė stripriai gairino veidą, kojos
skaudėjo... taip norėjosi kuo greičiau prieiti Nidą, o jinai kaip neartėjo,
taip neartėjo...beje, po kiekvieno prisėdimo ir pailsėjimo, nors atrodė, kad po
to turėtų būti lengviau eiti, būdavo dar sunkiau..kojos atrodė visai surakintos,
vos nuo žemės atplėšiamos.
Ir koks džiaugmas ir
palaima tolumoje išvydus besideginančius žmogeliukus...Ten kažkur jau Nida!
Šlubčiodami, žingsnelis
po žingsnelio, nukaintais degančiais veidais
įtepenam į Nidą - vis gi įveikėm tuos 50!
Beje, planuojančius pasekti
mūsų maršrutu (o tokių yra - net ir garbaus amžiaus moteris, išnuomavusi mums
kambarėlį Nidoje, pasiryžo savo vyrą ištempti į tokį žygį) noriu perspėti, kad,
kaip matote iš mano įspūdžių, šis „pasivaikščiojimas“ tikrai nėra pats
lengviausias...BET vis gi kam patinka ilgi pasivaikščiojimai, saulė, jūra,
smėlis ir, svarbiausia, iššūkiai – kodėl nepabandžius?:)
Viena koja šlubuodama, bet vis tiek su plačia šypsena veide ir dosniai saulės nubučiuota Kristina :)
Nežinau kiek metų atidėlioju šią idėją, tik ne tokią drąsią, kaip jūsų. Ačiū už pasakojimą. Tikrai padės apsispręsti.
AtsakytiPanaikinti:) Džiaugiuosi, kad mano pasakojimas padės apsispręsti! :)) Ir įsitikinsit, jog čia nėra jau tokia drąsi idėja ;) O pirmam kartui ir pasibandymui visada galima pasirinkti trumpesnį maršrutą. Smiltynė-Juodkrantė - pats tas..nesudėtingam ir atpalaiduojančiam pasivaikščiojimui pajūriu :)
AtsakytiPanaikinti