Fecamp (III dalis)

Atsisveikinę su romantiškąja Briuge, judam link kito savo šios dienos tikslo – Fecamp, esančio Prancūzijoje, Normandijoje.

Į šį miestelį turistai dažniausiai traukia pasigrožėti stačiomis uolomis ir aplankyti Benediktinų vienuolyną, kuriame gaminamas visame pasaulyje garsus „Benediktine“ likeris.

Pakeliui pravažiuojame Kale (Calais), užsukame prie Cap Blanc Nez ir Cap Gris Nez. 

"Cap Gris Nez" lietuvių kalboje reiškia "Pilkos nosies kyšulys.

Nuo jo atsiveriantys stačių – apie 30 metrų ir daugiau aukščio uolų (fallaises), neaprėpiamo vandenyno vaizdai į Lamanšo sąsiaurį užgniaužia kvapą...

Nuo šių iškyšulių galim net plika akimi įžiūrėti Anglijos krantus: nuo čia iki Doverio vos 34 kilometrai

Būtent dėl tokių įspūdingų uolėtų pakrančių ir norėjau pravažiuoti šiaurine dalimi...Aišku, vėjas be galo stiprus ir atšiaurus...todėl net tokią vasariškai šiltą dieną norisi kuo greičiau sprukti į automobilį ir sušilti...

Vakarop serpantinais nusileidžiame į Fecamp miestelį, iš abiejų pusių apsuptą skardžių.

Buvau nusižiūrėjus kempingą, įsikūrusį ant vieno iš skardžio kraštų. Tačiau važiuodami centrine miestelio dalimi pastebim aikštelę baltuojančią nuo daugybės čia pristatytų kemperių. Pasirodo, aikštelė visiškai nemokama, todėl apsidžiaugę ir  mes priglaudžiam  savo mėlynąjį kemperiuką baltų draugų apsuptyje.

Na va, nakvynei vieta rasta, o dabar kuo greičiau į miestelį pasidairyti, pasivaikščioti ir, aišku, gardžiai pavakarieniauti. 

Fecamp – išties labai jaukus kurortinis miestelis..vaizdai užburiantys..stačios uolos, nenusakomas gaivus vandenyno kvapas...baltų nugludintų akmenų pakrantė...ir daug daug klykaujančių žuvėdrų.

Prisėdame vienoje ir promenadoje įsikūrusių kavinių. Užsisakome „moulen“ ir kas alaus, kas sidro. Būnant Normandijoje neparagauti jo, tiesiog neatleistina: čia sidras labai populiarus ir mėgstamas. Normandija žymi tuo, kad čia labai daug auginama obuolių, todėl šis regionas garsus ne savo vynais, o sidru. Tiesa, su Lietuvoje įprastu sidru pastarasis nelabai ką turi bendro.

Taip bevakarieniaudami su vietinio sidro taure rankoj palydim saulę...

*******************************************************************************
Šiandien nuo pat ryto susiplanavę apžiūrėti Benediktinų vienuolyną, paragauti jame gaminamo likerio, dar šiek tiek pavaikščioti bei pasigrožėti Fecamp ir, aišku, toliau traukti į kelią.

Na, bet kaip galime pradėti dieną be kavos ir prancūziškų kruasanų, tad pirmiausias ir svarbiausias ryto tikslas – būtent tai ir padaryti. Vis gi nebuvo tai labai lengvai įgyvendinama užduotis: teko apeiti visą miestelį, kol radom dirbančią kepyklėlę! Kepyklėlės vitrina viliojo gražiausiais pyragaičiais, kruasanais ir dar visokiais kitokiais gardžiai atrodančiais kepiniais bet... deja, joje nebuvo kavos. Tad dabar, apsirūpinę keliais maišeliais bandelių, tipenom ieškoti kavos. Akyse nušvinta, išvydus "Richard cafeteria" iškabą! Šeimininkas, be galo paslaugus ir malonus žilagalvis prancūzas, linktelėjo, parodydamas kad savo atsineštą lauknešėlį galime valgyti jo kavinukėje...Padėkojome jam už supratingumą apdovanodami jį plačia šypsena! Nors mums net nekilo minčių jų nevalgyti! Vėliau pasisiūlė mus nufotografuoti...O, merci! merci! Na va, ilgai ieškoti, bet užtat tikri prancūziški pusryčiai!

Kaip seni geri bičiuliai atsisveikinę su "cafeterijos" šeimininku, traukiam nerūpestingam pasivaikščiojimui po bundančią Fecamp pakrantę...

Na o dabar – skubam ragauti Fecamp pasididžiavimo – Benediktinų likerio. Norint surasti Benedektinų rūmus nereikia nei vietinių klausti, nei žemėlapiu naudotis. Jau iš tolo matosi iškilę miniatiūriniai raudoni bokšteliai smailais stogais.

Taigi sekdami raudonais bokšteliais, atsiduriame tiesiai prieš įspūdingus rūmus. Susimokame už bilietą po 8 eurus ir žengiame į vienuolyno pasaulį.

Kaip rašoma mano gautame informaciniame lankstinuke Benedektinų rūmai – pastatyti IX a.pab. pagal Aleksandro Didžiojo užsakymą, kuris buvo be gali didelis meno gerbėjas . Šiuose rūmuose jis norėjo sukurti tokią erdvę, kurioje derėtų menas ir pramonė.

Tuo metu šalia esančiame Fecamp vienuolyne gyveno Benediktinų vienuoliai, kurie labai domėjosi mokslais, kviesdavosi žymius mokslininkus ir alchemikus, iš įvairių žolelių kūrė ,,gyvenimo eliksyrus“.

Rūmus sudaro dvi erdvės – viena puošni, kur yra sakralinio meno muziejus, su išskirtine tapybos, skulptūros, rankraščių, surinktų XIX amžiuje Aleksandro Didžiojo, kolekcija. Kita – Benediktinų likerio gamykla su rūsiais ir ekspozicijos salėmis.

Kadangi, kaip ir esu ne kartą minėjus, neesam entuziastingi ir dažni muziejų lankytojai, todėl ekspozicijų sales gana sparčiu žingsniu apeiname, greičiau traukdami prie antrosios erdvės – ten, kur gaminamas likeris.

Įdomu tai, kad Benediktino receptas yra labai saugoma komercinė paslaptis. Skelbiama, kad jį žino tik trys žmonės. Daug kartų buvo bandyta išsiaiškinti šio likerio receptūrą ir imti jį gaminti, bet nesėkmingai. Šiose vitrinose sustatyta keli šimtai skirtingose šalyse aptikto Benediktino likerio klastočių.

Jei neklystu, "Stumbras" taip pat gamina Benediktinų likerį, tačiau lietuviško falsifikato butelaičio muziejuje nematėm. Prisižadėjom, kad jei nepamiršim, atsiųsim ir lietuviškąjį Benediktinų likerį į šią ekspoziciją...

Na va, pagaliau ir garsieji likerio rūsiai.

Nedidelėje kino salėje pažiūrime trumpą filmą apie vienuolyno istoriją.

Likerio gamyba  labai sudėtinga ir trunka 2 metus: jam pagaminti naudojamos 27 prieskoninės ir vaistinės žolės, ilgas distiliavimo procesas, 4 mėn. laikomas ąžuolo statinėse. Ekskursijos metu galima paliesti, pauostyti žoleles, iš kurių gaminamas likeris. Kai kurios benediktino žaliavos yra žinomos, tai kadagys, šafranas, melisa, arbatžolės, čiobrelis, kalendra, gvazdikėliai, citrina, vanilė, apelsinų žievelės, medus, cinamonas.

Na va, ir įdomiausia, labiausiai laukiama dalis – likerio degustacija: galima rintis paragauti vieno iš trijų rūšių šio gėrimo.  Mindaugas pasirenką tradicinį, aš – tą rūšį, kurią galima įsigyti tik Benediktinų vienuolyno parduotuvėje.