Pusdienis ant Kwai upės (Kanchianaburi) ir kelionė į Pietus.

Pirmiausia rytas nuteikia labai džiugiai todėl, kad gaunu pirmąjį laišką iš Lietuvos iš mamos. Buvau išties nemenkai sunerimus, kadangi į mano žinutes taip per visą šį laiką nesulaukiau jokio atsakymo. Ir štai pagaliau sesuo parašė, kad namie viskas gerai, kad Sibilė, nors ir ne visada klauso močiutės,  taip pat puikiai laikosi. Mamos širdis nurimsta: valio, vadinasi, galima toliau sau atsipūtus atostogauti! Deja, grįžus namo sužinojau, kad nebuvo taip jau viskas gerai ir kad tuo metu, kai gavau šį laiškelį, mano Sibilytė susirgo vėjaraupiais...Aišku, nenorėdami mūsų liūdinti bei gadinti atostogų, apie tai niekas nė žodžiu neužsiminė...labai dėkinga lieku savo mamai ir sesei už tai...Abejoju, ar būtų laukus tokia puiki diena, jei bučiau perskaičius apie dukrytes ligą...

Autobusas į Bankoką tik 15 valandą, tad Kanchiabury turim visą` laisvą pusdienį. Sumąstom, kad smagu būtų pasiplaukioti Kwai upe. Viešbučio administratorės teiraujamės, kur galėtume išsinuomoti valtį. Pasirodo, kad čia pat galime tai padaryti.

Nors dažniausiai viską planuojamės patys ir jokių ekskursijų neužsisakinėjam, šįkart šiek tiek nusižengiam savo taisyklėm ir užsisakom poros valandos ekskursiją motorine valtimi (350 batų žmogui). Beje, prieš užsisakant tikėjomės tiesiog ramaus pasiplaukiojimo upe, o čia, pasirodo, gaunam visą privalomąją programą, kurios metu aplankysime karo muziejų, urvus, tiltą, kapines.

Kol laukiam savosios baržos, lipam ant apartamentų stogo pasižvalgyti bei pasifotografuoti...

Valtis priplaukia prie pat mūsų apartamentų ir mes jau Kwai upe skriejam...tikrąja to žodžio prasme skriejam,  tad verta įsikibti smarkiau... smagu!  vėjelis plaukus kedena,  gaiva nuo upės vėsina, grožimės upės pakrantėmis..

Ne už ilgo mūsų vairuotojas priplukdo mus prie kranto – pasirodo, čia yra ginklų muziejus. Ką gi, privalomoji programa yra privalomoji, taigi lipam ir einam pasidairyti. Muziejaus pastatas – tai rekonstruota bambukinė karo belaisvių stovyklos palapinė.

Muziejus labai mūsų nesudomina, bet neskubam grįžti į valtį, pasivaikštom po šalia esančias šventyklėles.

Grįžtam į valtį, ir toliau skriejam su vėjeliu...

Kitas mūsų sustojimas - Koapoon Cave Temple – šventykos uolose. Pakeliui link uolų, pasižvalgom nedideliame turgelyje, pirkėjo nei vieno, vien tik prekybininkai, kurie pamoja mums į kurią pusę eiti, nes nuorodų, kaip visada, jokių.

Gražioje panoraminėje vietoje ant kalniuko puikuojasi štai koks sočiai pavalgęs Buda.

Nuoroda sako, kad einam lyg ir teisinga kryptimi...

Na va, pagaliau ir mūsų ieškomi urvai.

Mus pasitinka kokio šimto metų močiutė ir, aišku, daugybė Budų statulų... Močiutė nusišypso, mostais rodo, kad nebijotume ir eitume toliau drąsiai po urvus.

Na ką, einame tais urvais... Blogiausia, kad uoloje esame tik dviese – tai labai jau nejauku... ir, aišku, senolė prie įėjimo...bet nuo to tikrai nedrąsiau...Takelis labai siauras,  reikia net nusiimti kuprinę, nes kitaip nepralįsi...

Einam einam, o pabaigos nematyti....Nors lyg ir neturėjom uždarų patalpų baimės, bet, atrodo, kad ima trūkti oro ir labai neramu darosi net šiokia tokia panika apima, kur mes išeisim,  kiekvieną kartą pralįsdami pro vis siauresnį tarpelį, ir išvis, ar išeisim...o be to, iš visų kampelių ir tarpelių bežvelgiančios į tave įvairiausios Budų statulos, dar įdomesnius jausmus sukelia..net šiurpuliukai per kūną pereina,..na, bent jau man...Mindaugas sakė, kad jis nieko nebijo! Vis gi pamatęs, kad aš panikuoti imu, sutinka apsisukti ir grįžti atgal...

Tačiau mus pamačiusi močiutė nusišypso, ir rodo ranka, kad grųžtume ir toliau eitume tais urvais. Mes purtom galvą, kad neisim, kad viską jau pamatėm. Bet ji nepasiduoda, toliau mojuoja ir lydi mus tais tuneliais

Pagaliau  išlendam prie didokos Budos statulos uoloje. Pora nuotraukų, labai geri įspūdžiai ir mes jau kvėpuojam grynu oru.

Laiminga pagaliau ir vėl išvydus dienos šviesą.

Einam link prieplaukos, pakeliui sustodami pasigrožėti nuostabiais apylinkių vaizdais

Mes ir vėl skriejam Kwai upe. Trečiasis mūsų sustojimas – Karo aukų kapinaitės (Kanchanaburi War Cemetery) pavyzdingai gražiai sutvarkytos. Pasivaikštom, sukalbam maldą ir vėl atgal į valtelę.

Ir paskutinė stotelė – tiltas per Kwai upę, kurį, beje, jau buvom aplankę pirmąjį mūsų viešnagės Kanchanaburi vakarą. .

 Tiltu jau nebevaikštom, geriau maunam į šalia esantį turgų, kuriame nusiperkam mango vaisių ir vėl grįžtam į savo taxi ant vandens.

 10 minučių ir mes jau švartuojamės prie viešbučio.

Ekskursija baigta. Džiaugiamės pusdienį praleidę labai turiningai. Kartais vis gi visai neblogai būti turistu, kuriam nereikia sukti galvos, kur ir kaip nukeliaut. Tiesiog važiuoji, kur veža, ir mėgaujiesi tuo, ką matai.
Tačiau šiuo pusdieniu ir baigiasi nerūpestingo turisto laikas. Turim skubėti į Bankoką, iš kurio dar šiąnakt būtų gerai suspėti į traukinį, nugabensiantį mus į šalies pietus. Taigi keliaujam į Kanchanaburi autobusų stotį, kurio ieškosim transporto, važiuojančio į Bankoką.

O apie mūsų kelionę iš Kanchiaburį  Bankoką papasakos pats Mindaugas:

Taigi visai nekalta kelionė iš autobusų stotie į Bankoką virto gan įdomiu nuotykiu. Turiu nuostabią žmoną, kuri visad bando taupyti, tik tas taupymas dažnai primena iš  iš š... spaudimą vašką. Šiandien dar kartą tuo įsitikinau. Žodžiu, autobusų stotį stovi mikriukas 15:00 į Bankoką, kuris važiuoja į Šiaurinę stotį, būtent į kurią mums ir reikia papulti. Vietoj to, kad mes į jį liptume ir be jokių galvos skausmų važiuotume, ten kur mums reikia, Kristina sako, nelipam į šitą, greitai atvažiuos visuomeninis didelis autobusas, su juo bus ir geriau, ir pigiau. Na, aš, kaip geras mylintis vyras kartais stengiuosi paklausyti savo žmonos ir atsižvelgti į jos norus., todėl nelipam į mikroautobusą ir kantriai laukiam tojo, kurs, Kristinos manymu, turėtų greitai atvažiuoti...Laukiam , laukiam, laukiam... visą valandą pralaukiam,  bet autobuso kaip nėra taip nėra. Mano kantrybė daugiau nebelaiko, todėl perku bilietus važiuoti su privačiu mikriuku. Nusiperkam, bet mums ant bilieto užrašo 16:30 h. Sakau kame šaknys? Sako 15 h jau nėra vietų... Susinervinu negyvai: pralaukėm visą valandą ir dar dvigubai tiek pat vėl reikės laukti!?!?. Į žmonos pusę net akies kampeliu nežiūriu...ot sugeba tos moterys kartais taip sunervinti!  Pradeda kviesti į 15 valandos busiuką žmones ir kažkodėl pakviečia mus taip pat į jį lipti. Mes iš to džiaugsmo visus į šoną stumiam ir pirmieji ropščiamės, pačias geriausias vietas išsirenkam ir abu išsišiepę laimingi atsisėdam. Visos vietos pamažu užsipildo, kažkoks subruzdimas prasideda, vairuotojas ima tikrinti visų bilietus. Mes sau atsipūtę ir jau alaus skarbonkę atsidarę net nekreipiam dėmesio, kas čia vyksta. Paprašo ir mūsų bilietų, o gi žiūri, kad ant jų užrašyta 16:30 išvykimo laikas. Na, ir pradeda varyt lauk savo tajų kalba bei mosikuoti rankomis, kad turime išlipti, kad čia ne tas autobusiukas. Mes įstatom kiaulės akis ir apsimetam, kad ničnieko nesuprantam, ko jie iš mūsų nori ir kas negerai-juk bilietus turim. Lietuviškai sau tarpusavy kalbam, kad niekur nelipsim! Ir, aišku, nelipam.... Jau ne juokais visi pradeda pykt ant mūsų, bet mes nelipame  ir tiek. Klausiamai į juos žiūrim ir rodom, kad nieko nesuprantam, ko jie iš mūsų nori. Nei vienas angliškai nekalba, o mes jų kalba nekalbam..todėl rankomis tik mosikuoja ir tiek. Pradedu žemėlapyje rodyti traukinių stotį, paišyti, kad man traukinys 18 h (meluoju), ir mes į jį vėluoti negalime. Ir toliau sau sėdim tvirtai įsikibę į busiko sėdynes. Sumaištis pasiekia kulminaciją:subėga dar daugiau žmonių, visi tajų kalba kažką rėkauja, mosikuoja, bando „iškrapštyti“ mus iš autobusiuko.  Atsiranda mergina, kuri ale kalba angliškai, jinai bando jiems vertėjauti. Galų gale lipam mes iš to autobuso lauk, mus palydi į kitą mikriuką, ir pasako, kad nuveš ten, kur mums reikia. Pasiekiam menką, bet malonią pergalę: nors ir ne tuo pačiu busiku, bet vis gi važiuojam!

 Busikas važiuoja kaip išprotėjęs. Juokaudami su Kristina pasiūlom vairuotojui pasižiūrėti laidą „Ne vienas kelyje“, Kristina užsimerkus ir įsikibus į sėdynę, net nenori žiūrėti į kelią.

Na štai pagaliau,  Bankokas, „Victori monument“.paminklas, metro ir mes Langphong traukinių stotyje, iš kurio startuoja mūsų traukinys į Pietus.  Džiaugiamės, kad pavyko anksčiau atvažiuoti, kadangi už pusvalandžio išvažiuoja labai lėtas naktinis traukinys, kuriame dar yra likę laisvų miegamų vietų, o kitame traukinyje, su kuriuo ir planavom važiuoti 23 h, jau visos vietos miegamos išpirktos ir liko tik sėdimos. Ujujuj, net šiurpas nupurto pagalvojus, ką Mindaugas būtų man padaręs, jei per mano kaltę, būtume nespėję į šį ankstesnį traukinį ir visą naktį tektų kratytis sėdint ant kietų medinių sėdynių...

Iki Koh Samui perkam kombinuotą bilietą – traukinys iki Surat Thani, nuo ten autobusas iki prieplaukos ir keltas iki pat Koh Samui. Toks bilietas žmogui apie 100 litų. Dar lekiame nusipirkt kelionei alaus, riešutų, kadangi esam visą dieną nevalgę, tai Mindaugas paskubom sukerta lėkštę sriubos ir šokam į beveik nuvažiuojantį traukinį...

Traukinys....Vilnius – Maskva atrodo kaip prezidentinis variantas, lyginant su šiuo Antro pasaulinio karo traukiniu. Jei Vilnius – Maskva turim kupe, tai čia kupe atstoja užuolaidėlė, kuria užsidengiama nakčiai. Tualetas tragiškas... Na, bet kuo mažiau patogumu, komforto, tuo mums egzotiškiau.....

Po kelių valandų kelionės, per vagoną pradeda eiti „pravadnikas“, kuris kloja keleiviams lovas. Lovą pakloja, nesumeluosiu, per 15 sekundžių, įskaitant pagalvės apvilkimą, paklodės paklojimą. Ties mano lova užtrunka, kažkas nesigauna, tad užgaišta apie 18 sekundžių. Atidirbęs sistemikę 10 balų!!!

Po truputėli visas vagonas ropščiasi į savo guolius, mes irgi neatsiliekam, įsitaisom patogiai, užsitraukiam užuolaidėles ir jaukiai žiūrim laptope filmą

Pažiūrėję krentam miegot. Na, jeigu tai būtų galima pavadinti miegu....nes traukinys iš pagrindų krato visus kauliukus ...Nepaisant ne itin kokybiško miego, man be galo patiko! Dar nuo vaikystės mamą prašydavau kelionės miegamuoju traukiniu...Na va, mano svajonė kaip ir išsipildė...