Iš Bankoko į Kanchianaburį

       

Po kelių dienų viešnagės Bankoke, šiandien nepilnom keliom savaitėm atsisveikinam su šiuo milijoniniu megapoliu ir keliaujam toliau pažinti nuostabų tajų kraštą. Tolimesnis mūsų maršrutas veda į nedidelį miestelį, įsikūrusį 130 km į vakarus  nuo sostinės– Kanchianaburį.

Neabejoju, kad smalsu, kuo šis miestelis toks ypatingas, ir ko į jį traukia gausybė turistų? Na, pats miestelis gal ir nebūtų niekuo ypatingas, jei ne žymiausias jo objektas – geležinkelis bei geležinklelio tiltas, kuris čia vadinamas "Death railway"  bei primenantis mums Antrojo Pasaulinio karo žiaurumus.  Šią 415 km ilgio geležinkelio liniją, turėjusią susijungti Bankoką ir Rangūno miestą Birmoje, statė japonai, kurie buvo užėmę Tailandą ir Birmą, ir kurie norėjo padaryti lengvesnį Birmos pasiekimą per džiungles. Kelias buvo pastatytas triskart greičiau nei planuota, tačiau pareikalavo daug aukų. Statyboms buvo pajungti tūkstančiai karo belaisvių, kurie sunkiai pakėlė pragariškas darbo sąlygas ir dažnai mirdavo. Šią istoriją išgarsino P.Boulle knyga ir filmas“ Kwai upės tiltas“, pelnęs net septynis Oskarus.

Taigi į Kachanaburį planuojam nupukšėti traukinuku, kuris iš traukinių stoties startuos 14 val.. Iki Kančiabuti nuo Bankoko atstumas visai nedidelis– tik apie 130 km, tačiau kelionės trukmė – net 2,5 – 3 val. Žodzžu, Tailande planuojantis maršrutą reikia žymiai daugiau laiko nei įprastai skirti skirti nuvykimui nuo taško A iki B, atstumai čia ne taip greitai įveikiami kaip norėtųsi ar galima būtų tikėtis.

Nors laiko, atrodo, jog turim dar sočiai iki pietų, tačiau vartytis lovoj sau ilgai neleidžiam, mat nuvykimas iki šios traukinių stoties, žvelgiant pagal žemėlapį, keblokas. O be to, ir pastarasis traukinys šiandien paskutinis: pavėluosim ir liksim musę kandę...o mes to labai nenorėtume...juolab esam jau sumokėję už šios nakties apartamentus Kanchianaburyje

Pradėję pakuotis daiktus ir į kuprines „kišti“ apdarus, su kuriais atvykom iš savo šiaurės, pamatėm, kad esam pernelyg apsikrovę ir tikrai nėra jokios prasmės su savim temptis tai, ko tikrai atostogų metu neprireiks. Ir štai mūsų puikusis hostelis mesteli mums puikų pasiūlymą – užsisakantiems jų viešbutyje nakvynę per 2 savaites, galime savo daiktus palikti saugoti visiškai nemokamai. Puiku! Rezervuojame nakvynę kelionės pabaigai prieš skrydį, ir mūsų bagažas- jau nebe galvos skausmas ir nebe papildoma našta.

Taigi o dabar į trasą ieškoti gana gūdžiam užkampy esančios traukinių stoties, iš kurios turi išpukšėti mūsų traukinys į Kanchianaburį...Skytrainas... metro... plaukimas upe valtim...išlipam krante, iš kurio lyg ir turėtume pasiekti stotį. Vėl įkyriai siūlosi taxi, tuk-tuk‘ai, bet mes dėl kelių šimtų metrų pavežėjimo visai nenorim gadintis nervų ir nuotaikos su vairuotojais. Einam savo kojytėm, saulytė svilina be jokio gailesčio, prakaitas upeliais bėga, klausiam vietinių, kad bent parodytų, kurioj pusėj ta stotis...Klausiam  angliškai, bet jie tik plačiai šypsosi, rankomis skėsčioja...tada pasitelkiam visus savo vaidybinius sugebėjimus, puškuojam, čiuk-čiukinam kaip traukinukai, kad tik susikalbėtume...na, bet mūsų čiuk čiuk jie supranta kaip tuk-tuk, puola stabdyti taxi... Nebetenkam kantrybės, galų gale pakalbintas policininkas linksi galvą ir rodo, kad teisinga kryptimi einam ir ten kažkur, mostelėjęs ranka, yra mūsų ieškoma stotis.

Atsikvepiam - bent jau teisingam kely esam. Netrukus prieinam gana šiurpokai atrodantį pramoninį rajoną, tokių turistų kaip mes aplinkui nematyti, matom didžiulį nedirbantį turgų - toks grynai lūšnynų rajoniukas. Viena paguoda – matome nutiestus bėgius. Klausti vietinių beveik beviltiška, o be to, norėjosi tas vietas kuo greičiau bėgte prabėgti, o ne dar su kuo nors į kalbas leistis. Jau nebeeinam, o skuodžiam, aš vos pasivelku paskui Mindaugą. 

Dar šiek tiek paklaidžioję, pamatom nedidelę stotelę su vienu stovinčiu traukinuku. Atsipučiam, nepavėlavom! 

Nusiperkam bilietą, kuris juokingai pigus: apie 100 batų (vos 8 litai) žmogui. Dar valandžiukė lieka iki traukinio išvykimo. Mindaugas jau nebeturi nė mažiausio ūpo kažką apžiūrinėti, tai aš tada viena keliauju pasitrinti po turgelį bei nupirkti ką nors užkrimsti gana netrumpai kelionei traukiniu.

Beje, čia pirmą kartą Tailande nusiperkam „coca-colos“ ir be galo nustebina jos „kainytė“: vos 1 litas už 0,5 buteliuką, kai Lietuvoje triskart brangiau.

Na va, ir, mūsų traukinukas: visi langai , durys atidaryti, vos puška, labiau primena siauruką nei traukinį. Įsitaisom patogiai . Šalia mūsų sėdi tokia stamboka tailandietė, kuri visą kelionę be perstojo traukė maisto ryšuliukus vieną po kito ir valgė, valgė, ir kas mus labiausiai stebino ir šokiravo - šiukšles mėtė tiesiog pro langą.

Na, mes irgi atsidarom alaus skardinę, riešutukų ir pamažu puškėdami pro langą stebim ir stebimės pravažiuojančiais vaizdais: varganus lūšnynų rajonus, didžiausius kalnus šiukšlių, netvarką, apleistus, murzinus vaikus....

Mano kompanionas, aišku, ir vėl turiningai ir prasmingai išnaudoja turimą laiką.

Kelios su puse valandų kelio - ir mes Kanchanaburyje. Deja, jokio žemėlapio stoty nepavyksta susirasti, info punktas, nors toks ir yra, irgi niekuo negali padėti, belieka gelbėtis savo turimais ištekliais – o tai yra nepamainomasis „Lonely planet“ vadovas po Tailandą. Tačiau mūsų turimame žemėlapyje nėra būtent tos gatvės,  kurioje yra mūsų viešbutis. Vėl tuk-tuk‘ai stoja ir siūlosi pavežti, tačiau kadangi iki mūsų siūlomos kainos jie nenusileidžia, mes irgi griežtai atsisakom jų paslaugų. Išeinam į judrią, spėjam turėtų būti pagrindinę gatvę, užeinam į motorolerių parduotuvę ir klausiam savo viešbučio. Moterėlės nekalba visai angliškai, tačiau žaibišku greičiu puola mums ieškoti savo kolegos, kuris, rodo jos gestais, tikrai mums padės. Ir iš tikrųjų tuoj atbėga be galo malonus vyras ir nupasakoja kaip surasti viešbutį. Po 15 min mes jau džiaugiamės savo puikiai apartamentais, kurie įsikūrę ant pačios Kwai upės. 
Viešbutis ne tik pigus, bet ir labai tvarkingas, visiškai naujas, su plačia lova, kondicionieriumi, balkonu ir, aišku, svarbiausia – vaizdu į upę...

Pasidžiaugę apartamentais, skubam pasidairyti ir po patį Kanchianaburį miestelį. Aš, aišku, dar įkalbu Mindaugą, kad šiandien privalom apžiūrėti ir garsųjį tiltą. Mindaugas bando atkalbėti, kad tai visai kitame miestelio gale ir teks nemažai paeiti iki jo. Na, bet kaip žinia, man pasivaikščiojimų per daug nebūna, todėl leidžiamės ieškoti įžymiojo statinio. O eiti iki jo išties nemenkas gabaliukas...o mes šiandien dar beveik nieko burnoj neturėję...Na, bet guodžiau ir motyvavau Mindaugą, kad tik kai prieisim ir pasivaikščiosim garsiuoju tiltu, tai jau tokia vakarienę užsisakysim, kad sprogsim nuo gausybės...

Na va...visai vakarėjant pasiekiam ir žymųjį „Tiltą per Kwai upę“

Pavaikščiojome geležinkelio tiltu, pastatytu per Kwai upę.

Anot Mindaugo, tas geležinkelio tiltas, nieko jis ten ypatingo. Na taip, tiltas kaip tiltas, jei nežinotum istorijos ir skaičių, kiek dešimčių tūkstančių žmonių gyvybių jis kainavo. 

Geležinkelio tiesimo istorija iš tiesų siaubinga – dešimtys tūkstančių karių padėjo galvas nelaisvėje, statydami geležinkelį per nepraeinamas džiungles ir kalnus, kariai susirgo maliarija, dizenterija ir kitomis baisiomis ligomis, o dar japonai teduodavo jiems per dieną vos po vieną saują ryžių. Jų politika buvo tokia: silpnas belaisvis nesukels maišto. Nežmoniškomis salygomis belaisviai be jokios technikos, tik su metaliniais strypais kirto uolas. Geležinkelis turėjo eiti ir per Birmą iki Kinijos, kad vėliau japonai ten galėtų nuvežti savo karius ir, užėmę Kiniją, laimėtų karą. Geležinkelio linija turėjo tęstis 415 km, o jos statybą buvo numatyta užbaigti per penkerius – šešerius metus, tačiau darbai buvo kaip įmanoma spartinami, ir geležinkelis buvo nutiestas vos per 16 mėnesių.

 Buvo paskaičiuota, kad kiekvienas geležinkelio pabėgis atitinka vieną paaukotą gyvybę. Kai tai žinai, išties negali likti abejingas ir negali nebėgioti šiurpuliukai juo vaikštant...

Be galo gražus ir užburiantis vakaras ant Kwai upės... tolumoje matosi Budos skulptūra, laiveliai...

Beje, vienai minutei pasijutom tarsi žvaigždės... Prie manęs prieina mergaitės , rodo telefoną ir klausia „photo“? Aš pamanau, kad nori, kad jas nufotografuočiau, linkteliu galvą ir tuoj pat šalia manęs atsistoja viena mergaičiukė, kita – mus fotografuoja, tada jos greitai apsikeičia, ir su manim fotografuojasi jau kitai mergaitė.

Vėliau šios mergaitės dar ir su kitom savo draugėm pribėga prie Mindaugo ir su juo darosi fotosesiją...Smagiai pasijuokiam ir nutariam, kad tikrai nelengva tų žvaigždžių dalia, jei kievieną kartą taip pasirodžius viešumoje, turėtum su gerbėjais fotografuotis..:))))

Beje, labai nejaukiai ir nesaugiai nuteikia tai, kad Tailande be galo daug valkataujančių ar net nežinau, kaip pavadinti tiesiog gatvėje gyvenančių šunų. Sakydama daug, turiu omeny ne vieną ir ne penkis, bet po kelias dešimtis kiekvienoje gatvėje. Praktiškai prie kiekvienos parduotuvės, maisto kioskelio slankioja po kelis šunyčius ir tikrai ne pinčerinio dydžio. Dažniausiai jie būna pamaitinti ir nuo karščio išglebę, todėl žmonių nepuolantys, tačiau vis gi nežinai, kada gali užtaikyti ant alkano šuns, kuris nepasirodys toks draugiškas. Dar prieš kelionę perskaitytos kelios nemalonios istorijos, kaip šunys apkandžiojo turistus, natūraliai iššaukia mano pačios savisaugos instinktą, todėl bent jau vaikštinėjant Kanchiaburyje, kuriame pamatėme ypatingai daug valkataujančių šunų, kišenėje nuolat nešiojomės po akmenį...Galbūt jie jautė, kad su mumis geriau neprasidėti, todėl akmenys taip ir neturėjo progų būti panaudoti...

Na va, o čia žadėta vakarienė...tikrai be galo gausi, gardi ir aštri...

Po vakarienės dar užbėgam į vietinį supermarketą kelis “Chang‘us“ nusipirkti, kuriuos gurkšnosim skaičiuodami žvaigždes iš mūsų balkonėlio ant vandens bei aptardami rytojaus dienos planus.