Kelelis tolimas...(2 diena), Svečiuose pas Graikijos dievus.

Lenkija – Slovakija – Vengrija (nakvynė Vengrijoje, 30 km iki Rumunijos)

Šiandien laukia visa diena važiavimo, bet mūsų tai visai negąsdina: Mindaugui patinka vairuoti, man patinka stebėti besikeičiančius „vaizdialius“ pro langą, dirbti didžėja, nuolat pritildyti ir pagarsinti radiją, reguliuoti kondicionierių bei pamačius greitį ribojantį ženklą nuolat priminti, kad reikia laikytis kelių eismo taisyklių.

            Taigi nerealiai puikiai išsimiegoję savo naujuosiuose apartamentuose ant keturių ratų ir pradėję saulėtą rytą gardžiąja kava bei dar gardesniais mano firminiais nors jau ir nebekarštais sumuštiniais, šokam į savo bolidą ir toliau pasišvilpaudami su vėjeliu traukiam per Lenkijos kaimus ir kaimelius. Mindaugas ne itin patenkintas, kad negali stipriau paspausti greičio pedalo, o man užtat tai netgi labai į naudą - yra kur akis paganyti.

Gardūs pusrytėliai Lenkijose degalinėje, kurioje ir buvom sustoję nakčiai

         Važiuodami per Lenkijos miestelius, pamatom kokio kilometro, jei ne dar ilgesnę, jaunimo eiseną ir išėjusius ant kelio vietinius žmones su vaišėmis pasitikti eisenos dalyvius. Paspėliojam su Mindaugu, gal lenkuose kokia šventė šiandien, o gal čia koks maldininkų žygis. Na, bet taip ir nesužinoję tikrosios eisenos priežasties, pravažiuojam ją, įamžinę keliose ne itin vykusiose nuotraukose.

Mįslinga eisena Lenkijoje:)))

Pagal pilvų gurgimą sprendžiam, kad jau lyg ir pietų metas, tad stojam papietauti. Kertam lietuviškus karbonadžiukus.

Taip smagiai, neskubėdami važiuodami, net nepastebim, kad esam jau ir Slovakijoje! Kadangi Slovakijoje vos 150 km atkarpėlė laukia, tikimės pataupyti pinigėlius, išvengdami mokamų kelių. Mindaugas  jau turėdamas patirties, kaip neretai navigacija "grybą pjauna", akylai stebi kelio ženklus, kad tik į kokį mokamą autobaną nenusuktume, nes bauda, bent jau sunkvežimiams, anot mano didžiojo transporto specialisto, ogogo kokia nemenka.

mūsų maršrutas per Lenkiją ir Slovakiją

Kol vairuotojas nagrinėja žemėlapį, kokiais nemokamais keliais važiuoti, šturmanei galima ir tarp gėlyčių papozuoti:))))

Na va, pasirodo, kad tų menkų 150 Slovakijos kilometrų taip lengvai ir greitai neįveiksime, kaip tikėjomės. Jau net pamečiau skaičių belenkdama pirštus, bet 5 ar 6 remontuojamų kelių atkarpų tikrai buvo.

Kelių remontai Slovakijoje

Vėžlišku važiavimu įveikę Slovakijos kampą, džiaugiamės pagaliau kirtę Vengrijos sieną!

Besiruošdama kelionei, išskaičiau patarimų, jog kertant Vengrijos kampą per Debreceną, taip pat nebūtina pirkti kelių vinjetės, nes atkarpa nedidelė, o ir keliai visai neblogi, tad mes kuo puikiausiai naudojamės šiuo patarimu. 

maršrutas per Vengriją

           Pravažiuojam labai jaukų ir garsų savo vynais Tokaj miestelį. Jame grįždami atgal, būtinai sustosime ir nusipirksime garsiojo vyno! (Beje, savo pažadą ir įvykdėme).

         Vengrijoje esame pirmą kartą. Kadangi ji mūsų kelionėje tik tranzitinė šalis, papildomos informacijos apie ją per daug neturim. Tad tiesiog pateiksiu bendrą įspūdį kokią aš ją mačiau per automobilio langą: lygūs žali laukai, kaimeliai, bažnyčios, toli matosi kalnų virtinė. Apsodinti, apsėti laukai. Be galo daug kukurūzų sodinukų. Žodžiu, panorama nėra įspūdinga. Ir, tiesa, labai labai sudėtingi miestelių pavadinimai! Ir kaip jie juos ištaria! Vien beskaitydama liežuvį gali išsinarinti...

      Beje, prisižadėjau savo bendrakeleiviui Mindaugui, kad būtinai aprašysiu vieną tokį nedidelį ir nereikšmingą incidentą nutikusį mums bevažiuojant per Vengriją: kaip Mindaugą "sunervino vietinė vengrų fauna". Viename iš Vengrijos didesnių miestelių (Nyiregyhaza), sustojus prie šviesoforo dešinėje kraštinėje juostoje ir laukiant, kol užsidegs šviesoforo signalas, leidžiantis sukti į dešinę (buvo atskira sekcija),  už mūsų stovintis vengras ėmė nekantriai pypsinti, ragindamas mus važiuoti. Tačiau Mindaugas nepasidavė spaudimui ir nė krust...vengras dar atkakliau ėmė spausti garso signalą, tačiau turisto lituano apsimetė, kad jiems nė motais ir kaip tikri turisto lituano nekantriai laukė, kol užsidegs jų sekcijos žalias šviesoforas. Neiškentusi vietinė fauna apvažiavo turisto lituano automobilį, energingai gestikuliuodamas rankomis bei sukiodamas pirštą prie smilkinio aplenkė mus ir nusižengdamas taisyklėm pasuko į dešinę. Mūsų turisto lituano Mindaugo nervai taipogi ne per ramiausi, tad vietinei faunai atsakė tuo pačiu bei palinkėdamas jam gero kelio riebiu mūsų kaimynų keiksmažodžiu. Na va, tokia visai smulkmenėlė, bet visgi apie vengrus palikusi ne itin draugiškos ir svetingos tautos pirmąjį įspūdį.

        Temsta, 9 valandos vakaro, iki Rumunijos beliko 30 km, nusprendžiam, kad sieną kirsim rytoj, o naktį praleidžiam Vengrijos degalinėje. Čia, tikimės, bus saugiau nei Rumunijoje.

Kukli, bet gardi vakarienė Vengrijos degalinėj...