Kristinos kelionės: Mom & Daughter Adventure in Georgia III (Kutaisi, Gelati vienuolynas)

Kaip jau paskutiniam įraše minėjau...priešpaskutinė atosotogų diena..paskutiniai pusryčiai Batumyje besimėgaujant Juodosios jūros ir Kaukazo kalnų panoramomis...ir kelionė į Kutaisi..

Batumi autobusų stotis, čia susirandam „maršrutkę“, palaukiam kol jinai pilnai užsipildys, ir su vėjeliu skrendam į antrą pagal dydį Gruzijos miestą – Kutaisi.

Apsigyvenam „ Kutaisi Best Hostel“. Pradžioje šiek tiek juokaujam dėl tokio pretenzingo pavadinimo, įsivaizduodamos kaip miegam ant sulūžusių lovų ir aplinkui bėgioja tarakonai taip vadinamam„geriausiam“ hostelyje, tačiau atvykę maloniai nustembam... Hostelis atvėrė duris tik šią žiemą, tad viskas dar naujai įrengta, labai tvarkinga, ir vieta pačiame miesto centre.

Čia ir terasa jaukiems pasisėdėjimams vakarais...

ir hamakas nerūpestingam poilsiui ir atsipalaidavimui po intensyvios dienos...

ir prieš akis aukštai ant kalno besipuikuojantis miesto simbolis - didinga Bagrati katedra...

Kadangi neteko apsistoti kituose Kutaisi hosteliuosem tai negalim taip iškart tituluoti pastarojo kaip „best“ tačiau lyginant su visomis kitomis vietomis, kuriose gyvenom, tai tikrai puikus ir rekomenduotinas variantas tiek kokybės, tiek kainos atžvilgiu.

Kutaisi laiko turim mažiau nei pusdienį, tad pirmiausia skubam aplankyti Gelati vienuolyną, kuris yra vienas garsiausių ir žymiausių vienuolynų Gruzijoje Pasirodo, nuvažiuoti dar spėjame su paskutiniąja „maršrutke“ 6 valando išvažiuojančia iš miesto, o kaip grįžti jau nebe. Bet vietiniai gruzinai ramina, kad tikrai kažkas sustojs ir parveš į miestą. Na va, išmėginsim ir tranzavimą Gruzijoje, visai įdomi bus patirtis.

Kaip jau įprasta Gruzijoje ilgas laukimas kol „maršrutkė“ pririnks pakankamai keleivių, kad pagaliau galėtų važiuoti.

Gelati vienuolynas įsikūręs tik 11 km nuo Kutaisi, tačiau nemaža kelio dalis šiuo metu remontuojama, tad kratomės per duobes bei važiuojam dulkėtais aplinkeliais.

Jį 1106 metais pradėjo statyti Gruzijos karalius Dovydas 4-tasis, dar vadintas Statytoju. Ansamblį sudaro keletas skirtingo laikotarpio statinių. Ilgą laiką Gelačio vienuolynas buvo vienas iš pagrindinių Gruzijos kultūros ir švietimo centrų. Čia veikė akademija, kurioje dirbo žymūs mokslininkai, teologai ir filosofai.

Vienuolynas stipriai nukentėjo per karinius konfliktus su mongolų ir osmanų imperijomis, tačiau, nepaisant to, iki šiol jame saugoma vertingų freskų, mozaikų, kurios laikomos įspūdingiausiomis Užkaukazės regione, rankraščių ir metalo dirbinių kolekcija, yra palaidota daug žymių šalies valdovų, įskaitant ir vieną didingiausių Gruzijos karalių Dovydą 4-tąjį Statytoją.

Na va, o dabar iššūkis, kaip grįžti į miestą, nes, kaip minėjau, „maršrutkių“ darbo laikas jau baigėsi, taxi irgi nematyti...belieka tikėtis, kad kaip vietiniai žadėjo, paslaugūs vairuotojai „pametės“.

Pasirodo, tikrai tranzuoti Gruzijoje papraščiau nei paprasta. (bent jau toks pirmasis įspūdis, o jis, aišku, nevisada teisingas). Net neiškėlus rankos sustoja pirmasis džipas: juodas, naujas, didelis, tamsintais langais, tačiau jis mums pasirodo per daug prabangus, todėl padėkojam už pasiūlymą ir pameluojam, kad keliaujam ne miesto kryptimi.

Antrasis pasisiūlęs pavėžėti Georgio, vietinis gruzinas, nesukelia jokio dvejonių, todėl mielai pasinaudojam jo pasiūlymu. Tikriausia Georgio vakare jokių planų, tad nenori mūsų taip lengvai paleisti ir net pasisiūlo pabūti mūsų vietiniu gidu bei pasisiūlo kartu pasivaikščioti po miestą. Tad keliaujam pasižvalgyti po vakarinį Kutaisi dabar jau su mūsų gidu Georgio

Kutaisi pasididžiavimas– auksu spindintis fontanas...

Nors Kutaisi praleidžiam visai nedaug laiko, bendras vaizdas apie miestą susidaro gana slogus Tikras posovietinis palikimas, skurdus, pramoninis, su apgriuvusiomis gamyklomis, namais...

Bevaikščiodami Kutaisi sutemus pirmą kartą pasijaučiam nelabai saugiai.. mažesnės gatvelės vos vos apšviestos, pakampėse besibūriuojantis jaunimas, vartojantis alkoholį, rūkantis
Užsukam į kavinę pavakarieniauti...užsisakom chinkali su sūriu, kurių per visą kelionę taip ir nespėjom paragauti, todėl bent jau paskutinį vakarą mamai primygtinai siūlau juos išbandyti.

Vienintelė nuotrauka iš kelionės, kurioje nufotografuotas maistas...arba tiksliau sakant, kiek dar spėjo jo belikti, kol prisiminėm, kad neturim įamžinę nei vieno gruziniško patiekalo, kurį ragavom..

Ankstyvas rytas...kava saulėtoje terasoje...nostalgiškas žvilgsnis į nepaprastai įspūdingas dienas praleistas čia...bet labai trumpas..nes taxi jau signalizuoja, kad laikas į oro uostą...

wink emotic

Neliūdžiu! tikrai....! o jau rezgu planus, ką aplankysiu ir pamatysiu kitos kelionės į Gruziją metu...nes neabejoju, kad jei grįžau antrą kartą, grįšiu ir trečiam...nes čia verta sugrįžti!