Cienfuegos – tituluojamas „Pietų perlu“. Tai
vienintelis miestas saloje, įkurtas prancūzų. Jis įsikūręs gražioje įlankoje,
Hagua tvirtove apsaugotoje nuo priešų. Dėl prancūziškos kilmės Cienfuegos
nepanašus į kitus Kubos miestus: jis išsiskiria idealia plano simetrija,
neoklasikiniu pastatų stiliumi ir ilgu pėsčiųjų bulvaru - taip Cienfuegos pristatomas daugelyje informacinių lankstinukų turistams. Man, prisipažinsiu, Cienfuegos aocijuosis su pačiais
geriausiais mojito ir pina colada kokteliais, kuriuos visiškai netikėtai atradom
vienam lauko bare, įsikūrusiame gražiame parkelyje Punta Gorda iškyšulyje prie
paplūdimio.
Tokių FANTASTIŠKAI BEPROTIŠKAI NEREALIAI
skanių kokteilių neteko niekur gerti! Nežinau, kokius ingridientus slaptus ten jie maišė, bet tie 2 vakarai, praleisti tame parko bare buvo vieni smagiausių per
visą kelionę. Pirmąjį vakaro muzikantai prie baro visą vakarą grojo kubietišką
muziką, ore tvyrojo nereali atsipalaidavimo
atmosfera, kurią grojant šiems ritmams dar ir dabar jaučiu...
Mūsų bariukas, kuriame taip smagiai leidome abu vakarus, viešint Cienfuegos |
Kompanija.. |
Antrąjį vakarą pasikvietėm savo draugus iš Lenkijos
pavakaroti kartu šiame nerealiame bare. Nepaisant to, kad muzikantų šį vakarą
jau nebekoncertavo, kokteiliai buvo lygiai tokie pat skanūs, mūsų kompanija
buvo tokia smagi - vakaras buvo
fantastiškas!
Na, o dabar nuo mojitos ir pašėlusių ilgų vakarų su kubietiška muzika, pereikime prie pačio Cienfuegos miestelio.
Prisipažinsiu, nesužavėjo jis manęs labai, net nežinau, kodėl įtraukiau į savo maršrutą. Matyt, dėl to skambaus pristatymo "Pietų perlas". Manau, dienos jam pilnai užtektų arba tai galėtų būti kaip kelių valandų sustojimas pakeliui į Trinidad.
Tad trumpai pasižvalgykime po Cienfuegos miestelį.
Mūsų casa particuala Cienfuegos. |
Cienfuego. Su motoroleriu aplink.
Kadangi taip jau susiplanavom, kad čia viešėsim 2 dienas, tad vienai dienai nuomojamės motorolerį ir visą dieną praleidžiam keliaudami po apylinkes.
Mūsų pirmasis numatytas aplankyti taškas –
kriokliai. Pagal žemėlapį matėm, kad kelias veda į kalnus, bet nepagalvojom,
kad mūsų motoroleriui jie gali tapti neįveikiami. Nebuvo juokinga, kai
motoroleris sustojo vidury įkalnės, užgesęs be jokių gyvybės ženklų. Ir vėl
saulė svilina į pakaušį 40 laipsnių, mes vidury įkalnės stovim lūpas patempę
prie uždususio motorolerio. Nors imk ir užsimetęs ant pečių parnešk jį
atgalios į nuomos punktą! Nutariam, kad krioklius paliksim nelankę, dabar
svarbiausia įkvpėti savo motoroleriui gyvybės, kad jis kaip nors mus atgal
parvežtų. Davę valandžiukę atsikvėpti, užstūmę motorolerį į vieną kalniuką, paskui nuridenę nuo kito kalniuko, šiaip ne taip užkuriam!
Šypsomės laimingi – daugiau jokių kalnų, važiuojam ten kur lygumos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą