Kristinos kelionės: Kuba. Vinales - ten, kur plyti geriausio tabako plantacijos.

Lankantis Kuboje, viena iš vietų, kurią tiesiog privaloma aplankyti – VINALES. Ir ne tik todėl, kad čia plyti geriausio tabako plantacijos ir daromi garsiausi pasaulyje cigarai, o todėl, kad šiame regione jūs atrasite visiškai kitokią Kubą... Nuostabus kraštas, apsuptas uolų ir fermų, kuriame verda visiškai kitoks gyvenimas

Tenka pripažinti, kad Vinales – itin išgirtas, smarkiai išreklamuotas ir be galo turistinis, bet nepaisant visko, man čia labai patiko...

Į Vinales miestelį atvykom autobusu.

Ne, ne, ne šiuo autobusu atvykom! Čia vietiniams skirta transporto priemonė. Mūsiškis su tamsintais langais, oro kondicionieriumi. Nors mielai bučiau pavažiavus ir šiuo autobusu, tik kad turistų jie nepriima

Nuo Havanos iki Vinales tik apie 180 km, tad apie 3 valandos kelio ir mes jau lipam iš autobuso šiame jaukiame miestelyje. Pirmiausia, kas mus pasitinka ar tiksliau „užgriūna“ – tai daugybė savo kambarius siūlančių išnuomoti vietinių. Vienas prie vieno kaip Palangos močiutės, tik čia Vinales močiutes“! Su kambarių nuotraukomis, visais albumais įkyriai siūlančios apsistoti tik pas vieną ar kitą. Konkurencija arši – ir tai suprantama: nes beveik kiekvienas Vinales miestelio gyventojas siūlo savo casa particulara. Tačiau šeimininkė, pas kurią buvome apsistoję Havanoje, mums jau užrašė ant lapelio rekomenduojamų casa particulara adresą, susiskambino su šių namų šeimininkais ir sakė, kad mūsų ten lauks, tad nesidairydami kitų variantų, ieškom "La China" svečių namų.

Beje, Vinales miestelis be galo jaukus, čia visi nameliai nepaprastai gražūs, nedideli, spalvoti, išdažyti visomis įmanomomis spalvomis, jaukiai įrengtomis terasomis. Ir visi jie siūlo apgyvendinimą. Ir kaip reikėtų išsirinkti patį gražiausią iš tokios pasiūlos?! Gerai, kad mums dėl to nereikia sukti galvos...ypač žinant, kaip man sunku apsispręsti kiekvieną sykį!

Na va ir mūsų casa particulara "La China". Labai tvarkingi, jaukūs, spalvingi namai.

O mums pasiūlytas kambarys – tiesiog liukso numeris! Erdvūs, modernūs tiesiog apartamentai su oro kondicionieriumi, šaldytuvus, vonios kambariu,

Įsikūrę savo naujuosiuose namuose, keliaujam pavakarieniauti bei pasižvalgyti po miestelį.

Kuboje visas gyvenimas "verda" gatvėje. Čia gali ir pedikiūrą ar manikiūrą pasidaryti, apsikirpti.

Ką veikti Vinales

Vinales organizuojamos įvairiausios ekskusijos: išvykos į tabako ar kavos plantacijas, žygiai į kalnus, poilsis paplūdimiuose.

Bet, kaip žinia, Vinales garsiausias ir populiariausias dėl čia auginamo tabako: tabako fermuose galima pamatyti, kaip auginamas, nuimamas, džiovinamas tabakas, sukami cigarai. Tad jei ir netraukia cigaro dūmo, -pamatyti tai be galo įdomu.

Tad mes iškart ir išsakom savo norus aplankyti tabako plantacijas, pamatyti, kaip sukami cigarai – nes būtent dėl šios priežasties čia ir atvykom. Casa particulara šeimininko sūnus pasiūlo tokį turą suorganizuoti jojant ant žirgų. Mums tai patinka, tad, žinoma, iškart sutinkam.

Kitos dienos rytą, kaip ir sutarę 9 val ateina pasiimti mūsų žmogelis. Informacijos kas ir kaip neturim, tas žmogelis angliškai nekalba visai, tik rodo gestais, kad eitume su juo. Na gerai, keliaujam! Tas žmogelis užsėda ant dviračio, mes pedenam paskui jį. Krizenam tarpusavyje, kiek čia dar skuosim paskui jį. Bandom sužinoti, ar dar ilgai, bet tas tik mojuoja kažką. Žodžiu, net ir kūno kalba negelbėja čia.

Pagaliau sukorę kokius 1,5-2 km sukame į fermas. Čia laukia mūsų žirgai ir mūsų gidas, kuris, pasirodo, irgi angliškai nekalba! Ot sekasi!

Beje, čia mano pirmas kartas ant arklio, tad įspūdžių daug! Iš karto ne taip drąsu, vis norisi arkliuką pristabdyti. Mūsų vedlys ramina, kad šie arliukai „semi automatico“: tiek atidirbę maršrutą, kad žino, ir kur pasukti, ir kur sustoti.

Ir aš, ir Mindaugas patenkinti sau jojam! Pirmasis sustojimas – tabako ferma. O čia mus pasitinka ogi tikras macho su cigaru dantyse. Pirmasis klausimas – mochito? Dar nelabai susigaudau, ką jis turi omeny...9 val ryto, dar net kavos nespėjau išgerti, o jis čia su tokiu įdomiu pasiūlymu. Mindaugas už mane linkteli galvą, o sau pasiprašo gryno romo. Nu nieko sau! Romo žavusis macho šliūkšteli taip negailėdamas kokią pusę stiklinės tikrai, man mochito irgi padaro ne su mažesniu romo kiekiu.

Prie mochito pasiūlo užtraukti cigaro dūmą, prieš tai ant jo užlašinęs medaus. Mhh...neįtikėtina...dūmo skonis toks saldus ir švelnus. Kaifuojam ir aš, ir Mindaugas.

Kol siurbčiojam mohito ir rūkom cigarą, žavusis macho pademonstruoja visą cigarų gamybos procesą.

Pirmiausia išpjaunama pagrindinė tabako lapo gysla, nes ten susikaupę daugiausia nikotino. Tada lapai susukami.

Cigarų gamybai atrenkami geriausi, elastingiausi lapai. Nulyginami jų kraštai ir į juos sukamas anksčiau suformuotas lapų pluoštas. O pats viršutinis lapas priklijuojamas medumi.

Po kelių savaičių tokius cigarus jau galima rūkyti.

Svarbiausia, kad tokie fermose susukti cigarai – absoliučiai natūralus produktas, be jokių chemijų ir priedų, ko, anot macho, negalėtum pasakyti apie fabrikinius cigarus.

Kam įdomu, cigaro gamybos procesas tiesiogiai iš tabako fermos!

Kaip ir viskas Kuboje, taip ir tabako derlius – priklauso valstybei. Net 90% viso derliaus nuperka valstybė. Nežinau, ar žodis „nuperka“ šiuo atveju būtų pats tinkamiausias, nes kaina už kurią ūkininkai atiduoda tabaką yra juokingai maža. (na, bet čia žmogus jau neturi jokio kito pasirinkimo) Iš to tabako fabrikuose yra sukami "fabrikiniai" cigarai, kurie paskui eksportuojami į kitas pasaulio šalis.

Tad ūkininkams lieka tik 10%, kurį jie dažniausiai parduoda turistams ir iš kurio fermeriai pragyvena

Suprantam, kad visa ši programa ir pristatymas apie tabako auginimą yra visiškai turistinis reikalas ir kad tai šis macho daro mažiausiai kelias dešimtis kartų per dieną, tačiau mums čia patinka. Visiškai nesinori niekur skubėti...Tas cigaras ir mohito nuo ankstyvo reikalo tikrai atpalaiduojančiai veikia..

Apsipūtę kubietiškuoju dūmu ir romu, be abejo, negalim neįsigyti paties ūkininko susuktų cigarų ryšulėlio. 20 cigarų mums kainavo 60 kukų (tai yra apie 60 dolerių). Įsigytumėme ir daugiau – tik nerimą kelią ar šiuos fermoje įsigytus cigarus leis išsivežti taip lengvai kubiečių muitinė.

Atsisveikinimui nuotrauka su mūsų žaviuoju macho!

Toliau apsipūtę ir apsvaigę keberiojamės ant savo žirgų. Dūmas ir mohito visas baimes ir nerimus išpūtė dėl jojimo – dabar jau galėčiau drąsiai lėkti plaukus pasileidus per laukus ir klonus, tik va, mūsų žirgai gerai pakaustyti, suvaržyti, pėdina vargingai lėtai

Kitas sustojimas – kavos fermoje. Čia išklausom visą litaniją apie kavos gamybos procesą, išgeriam puodelį kavos ir dar įsigyjam pusę litro vietinės kavos, kurią parsivežus namo vieną rytą užlikiau tikėdamasi taip pat gardžiai išgerti kaip ir lankydamasi Kuboje, bet buvo tokia šlykšti, kad išpyliau viską lauk.

Mūsų turas su arkliukais po tabako ir kavos laukus baigiasi. Atsisveikinimui nuotrauka su mūsų gidu ir skubam į miestelį: užkąsim, atsikvėpsim ir toliau jau ant dviračių tęsim pažintį su Vinales regionu

Toliau mūsų planuose – pasivažinėjimas su dviračiais po apylinkes.

Su dviračiais po Vinales

Radusi tiek daug rekomendacijų, kad dviračiai geriausia ir patogiausia transporto priemonė pažinti Vinales, negaliu gi atsispirti pagundai ir tais patarimais nepasinaudoti. Su dviračiais mes mėgstam pralėkti, tad nuomojamės juos visam pusdieniui , sudarinėjam kuo ilgiausią maršrutą, kad tik kuo daugiau pamačius ir apvažiavus!

Tačiau atsisėdus ir išlėkus į trasą, suprantu, kad tai bus daugiau kančia nei atrakcija.Tokį nepatogų, girgždantį dviratį minti tenka pirmą kartą.Iš pirmo žvilgsnio pasižiūrėjus į dviratį – net nenutuoktum, kad jis gali būtų toks klaikiai nepatogus – na taip, reikia jį pradėti minti, kad tai suprastum Pasižiūrėjus į Mindaugo kančios perkreiptą veidą, jo ilgas kojas ir kaip jis susikuprinęs miną tą mažą dviratuką – raginu atšaukti visus mūsų pusdienio planus! Tačiau Mindaugas nesutinka. Na ką, patys pasirinkom šią atrakciją - tad saulei spiginanti 40 laipsniu karščiu tiesiai į pakaušį, minam sukastais dantimis ir žliaugant gausiai prakaitui po Vinales.

Pirmasis mūsų lankomas objektas - Tai yra El Indio ola su požemine upe. Joje dar iki atvykstant Kolumui, gyveno vietiniai gyventojai indėnai.

Leidžiamės į Cueva del Indio urvą.

Pakankamai gerai apšviestas urvas neatrodo grėsmingas, nei įspūdingai. Tokią karštą dieną man jis labiausiai patiko dėl galimybės bent šiek tiek pabėgti nuo saulės.

Šiek tiek pasivaikštom, pasifotografuojam, vėliau sėdam į valtelę ir keliaujam požemine upe. Gidas su žibintuvėliu apšviečia uoloje išraižytus piešinius.