Mom & Daughter Adventure in Georgia I (Svaneti, Mestia, Ushguli)

   

Iš tikrųjų šio įrašo pavadinimas turėjo būti "Mom & Daughter Adventure in Prague" tačiau mūsų lietuviškom avialinijom "Airlituanica" netikėtai greitai bankrutavus vos kelios dienos iki mūsų suplanuoto skrydžio į Prahą, teko savo planus kardinaliai keisti ir ieškoti kitos išeities kaip nelikti it musę kandusiai, o tuo pačiu ir nenuliūdinti mamos, nes kelionė į Prahą – buvo būtent jos gimtadienio dovana. Pamačius vos 100 eurų į Gruziją siekiančių  bilietų kainą, nutariau nuskraidinti mamą į šią nepaprasto grožio šalį, nei minutei nesuabejodama, kad čia jai turėtų patikti milijoną kartų labiau nei Čekijoje! Ir tai yra būtent tai, ko mano mamai šiuo metu reikia: tyras kalnų oras, raminantis jūros bangavimas, sveikas maistas, daug žalios spalvos ir draugiškai nusiteikę svetingi vietiniai...! Taip taip...žinau, kad Praha taip pat negali nepadaryti įspūdžio, bet turėjau gi kažkaip paguosti tiek save, tiek mamą dėl „nuplaukusio“ man padovanoto skrydžio...

Ankstyvas trečiadienio rytas...Mes žvaliai nusiteikę trypčiojam Vilniaus oro uoste, laukdami savo transporto priemonės, pametėsiančios mus iki Gruzijos:))) Argi nekeista, kad kai keliesi ne į darbą, nei vienas rytas nebūna per ankstus?:)

Cha! kokia smagi ta pati pati kelionės pradžia! Kai viskas tik prasideda! Kai viskas tik priešaky! :)

Mokausi daryti sef''ius...Į kelionės pabaigą, tikiuosi, pavyks geriau...!

Ačiū wizzair už galimybę, taip greitai ir pigiai atsidurti šalyje, kuri automobiliu taip sunkiai pasiekiama, bet tokia viliojanti...

Gruzija iš paukščio skrydžio...nors ir per ūkanotus debesis...

Na va...šiek tiek daugiau nei trys valandos skrydžio ir kelios minutės po 9 val. vietos laiku pro apniukusius debesis leidžiamės Kutaisi oro uoste. Debesuotas ir tamsus dangus nenuteikia optimistiškai, ypatingai po matytų orų prognozių, jog visas mūsų viešnagė dienas numatomas lietus. Tačiau neprarandam optimizmo bei tikimės geriausio. Be to, neturim jokių išankstinių rezervacijų, todėl juokaujam, jog jei lis, keliausim į tą pusę, kur švies saulė: bus mažiau svarstymų ir diskusijų, kokią kryptį rinktis ir kokias vietas aplankyti.

Kutaisi oro uostas visiškai naujai pastatytas žavioje kalnų panoramoje, labai nedidelis ir jaukus. Be to, kad sklandžiai praeinam pasienio kontrolę, svetingam sutikimui gauname dar ir po simbolinį vyno buteliuką. Va čia tai tikras gruziniškas svetingumas! 

Mano kelionė Gruziją jau nebe pirmoji,tad žinau, ko tikėtis, laukti ir kam nusiteikti. Oro uoste pasitinka būrys taksistų, pasiruošusių tave pristatyti kad ir į patį pasaulio pakraštį. Nors visi ir labai įkyrūs bei primygtinai prašo su jais važiuoti, kainos nuleisti nelabai skuba. Tačiau derėtis vis tiek būtina ir netgi privalu! Kaip ir visur kitur Gruzijoje.

Kur tiksliai vyksime, ar į Batumi, ar į Mestia, dar neesame galutinai apsisprendę, tad taksistų teiraujamės tiek vienos, tiek ir kitos krypties nuvežimo kainos.Galiausiai pasirenkam oficialų vežėją „Georgian Bus“, kuris pardavinėja bilietus fiksuota kaina – iki Mestia 40 larių žmogui.

Kol stovim eilėje prie valiutos keityklos, atstovai patys pasisiūlo net ir nuolaidėlę pritaikyti  iki 35 larių žmogui. Na va, dabar tai tikra jokių abejonių dėl krypties. Keliaujam į Svanetiją – gražiausią Gruzijos regioną, pasislėpusį giliai Kaukazo kalnuose. Beje, nors iki Mestia tik šiek tiek daugiau nei 200 km, esame įspėjamos, jog kelionė trunks apie 6-7 val...

Mikro autobusiukas labai tvarkingas, visiškai neprimenantis tradicinės gruziniškos „maršrutkės su trankia ruskaja radijo“ .Mmm...tik nežinau, ar tai man patinka...ar ne...:)))

Aišku, pakeliui vairuotojas sutvarko milijoną reikalų: perduoda, ima, keičia kažkokius ryšulėlius, maišelius, keičiamės valiutą, dar penkiskart užsukam į degalinę, pilamės vienoj benziną, kitoj-dujas, po keliasdešimt metrų vėl benziną, ir vėl dujas. Pradedam juokauti su kitais keliautojais, jei taip dažnai teks stovinėti užsipilinėti kurą, gal iki atostogų pabaigos ir nuvažiuosim į savo pirmąjį kelionės tašką, bet grįžti tai tikrai nespėsim.

Bet galų galiausiai esam trasoj ir šumacheriškai vinguriuodami tarp laisvai ant kelio besiganančių karvių, lekiam su vėjeliu į Mestia.

Kelias link Mestia nuostabus..keičiasi kraštovaizdis, kylame ir leidžiame siaurais kalnų serpantinais, besigrožėdami nuostabiomis Kaukazo kalnų panoramomis.

 Pakeliui stojame šalia įspūdingos Engurį užtvankos. Jos aukštis siekia 271 metrą – didžiausia ir galingiausia tokio tipo užtvanką Europoje. Ir pasak vairuotojo, net antra pagal dydį visame pasaulyje.

Užtvanka buvo pradėta statyti šeštajame dešimtmetyje, tačiau ji neveikė dar visą dešimtmetį.  Žlugus Sovietų Sąjungai, užtvanka liko Gruzijos teritorijoje, o hidroelektrinė stotis dabar iš dalies priklauso ir Abchazijos Respublikai. Taigi tarp Abchazijos ir Gruzijos vyksta nuolatinės derybos dėl šio statinio bei gaminamos elektros pasidalinimo.

Išties įspūdingas vaizdas...bei akį ypač žavi nepaprastai gražios žydrai žalios spalvos upės vanduo...

Pagaliau kitas sustojimas - pamaloninti ne tik akis, bet ir mūsų tuščius skrandžius - pakelės užeigoje.

Pietaujam prie staliuko, esančio visai šalia krioklio. Atmosfera nepakartojama. Nuo krioklio sklindanti gaiva veikia kaip natūralus oro kondicionierius, chačiaburi taip išsiilgtas ir toks gardus...nesinori niekur skubėti...

Kelias vis labiau veda į kalnus, serpantinai siaurėja, aukštis didėja, akį džiugina aukščiausios Kaukazo kalnų viršukalnės, pasidengusios sniegu..

Vairuotojas vis stoja gražiausiose vietose, fotografuojamės, grožimės, krykštaujam, dalinamės įspūdžiais.

Pagaliau po 6-7 valandų kratymosi pavakare pasiekiam Mestia - Svanetijos sostinę, esančią 1500 . aukštyje virš jūros lygio.

Mestia ilgai buvo tarsi atskirta nuo likusio pasaulio. Tik 1935 metais buvo nutiestas kelias, sujungęs šią gyvenvietę su likusiu pasauliu, o dar vėliau atvesta elektra. Beje, gyvenvietės statusą Mestia oficialiai įgijo tik daugiau kaip prieš 40 metų

Tačiau šiandien Svaneti regionas sparčiai populiarėja, o ypač jo centras Mestija verčiamas turistiniu kalnų miesteliu su slidinėjimo kurortu, žygių takais ir jaukiais viešbučiais.

Na bet svabiausias dabar mūsų tikslas – susirasti nakvynės vietą. Kaip jau minėjau, jokių išankstinių rezervazijų nebuvom padarę, nors tuo metu, išlipus apsvaigusia galva nuo tiek valandų važiavimo serpantininiais keliukais,  šiek tiek gailėjausi dėl to . Na, bet po atviru dangumi gi nemiegosi, tad leidžiamės ieškoti dviejų lovų svetingo svano namuose. Vienam hostelyje kaina išgąsdina, kiti svečių namai laisvų vietų nebeturi, visgi Nino Ratiani svečių (http://www.tripadvisor.com/Hotel_Review-g1902860-d1544183-Reviews-Nino_Ratiani_Guesthouse-Mestia_Upper_Svaneti_Samegrelo_Zemo_Svaneti_Region.html)

namuose randam tiek laisvą kambarį, tiek malonius šeimininkus, dar pasiderėję kainą iki mums puikiai priimtinos- 15 larių žmogui.

Beje, keliaujantiems į Mestia, taip pat rekomenduočiau Koka guest house (http://www.tripadvisor.com/Hotel_Review-g1902860-d3469217-Reviews-Koka_Guest_House-Mestia_Upper_Svaneti_Samegrelo_Zemo_Svaneti_Region.html). Naujai įrengti kambariai, kaina priimtina ir, svarbiausia, šeimininkas be galo svetingas, malonus ir su puikiu humoro jausmu.

Taigi išsikraunam daiktus ir keliaujam pasidairyti po miestelį bei apylinkes.

 

vietinis originalus supermarketas! Net maxima bazėj nerasi tokio plataus prekių pasirinkimo kaip čia...

Beje, svanai savęs nelaiko gruzinais. Jų kalba, tradicijos ir  maistas - kitokie. Jie visada garsėjo tuo, kad nepakentė svetimo jungo.

Unikalią Svanetijos laisvę nulėmė du veiksniai. Pirma, geografinė padėtis. Apsuptas be galo aukštų kalnų masyvų, šis kraštas buvo izoliuotas nuo išorinio pasaulio ir apsaugotas nuo užpuolikų. Antra, gynybiniai bokštai, kurie garantavo saugumą kiekvienai šeimai. Jis saugojo ne tik nuo priešų ar gretimų slėnių gyventojų, kai tarp kaimų kildavo konfliktai, bet ir nuo sniego griūčių, kartais užversdavusių žemesnius pastatus.

Išskirtinis Svanetijos bruožas – jos gynybiniai bokštai, kuriuos turėdavo beveik kiekvienas akmeninis namas, pats panašus į mažą tvirtovę su siauromis šaudymo angomis vietoj langų. Keliolikos metrų aukščio neįveikiamame bokšte būdavo galima ištverti ilgą apsiaustį, apsirūpinus vandeniu, maistu ir šoviniais. Kiekviena šeima buvo pasiruošusi gintis pati – svanai ginčus visada spręsdavo ginklu.

Kitos dienos ankstų rytą keliaujame į Ushguli - aukščiausiai nuolat gyvenama vieta Europoje (2200 metrų virš jūros lygio)

Mestia-Ushguli kelias įspūdingas! vos 45 km atkarpa, tačiau ją įveikti trunka 3-4 valandas. Juo besikratant išties supranti, koks ilgus amžius neprieinamas buvo Svanetijos regionas.

Aplinkui vaizdai tokie įspūdingi ir kvapą gniaužiantys, jog niekaip negali atleisti fotoaparato mygtuko, taip norisi viską įamžinti.

Mūsų džipinis autobusiukas turi stoglangį, tad įsigudrinu išlįsti pro jį ir taip važiuoti! Nepaprastas jausmas! Vėjas plaukus kedena! O tu mėgaujiesi siauriais serpantinais bei kvapą gniaužiančiais vaizdais iš aukštai!!!!

Pakeliui stojame aplankyti Meilės bokštą...

Meilės bokštas apipintas keleta legendų. Viena pasakoja apie tai, kaip merginos mylimasis išjojo į karą, ji pasiliko laukti jo šiame bokšte, tačiau mylimasis taip niekada ir nesugrįžo. Kita legenda byloja, kad merginos tėvams nepatiko jos išrinktasis, todėl tėvai norėdami apsaugoti savo dukrą nuo netinkamo vyro, amžiams ją  uždarė į šį bokštą. Trečioji legenda pasakoja apie aukštutiniame ir žemutiniame kaimuose gyvenusius įsimylėjėlius jaunuolius. Tačiau tiek vieno, tiek kito kaimo žmonės nesutiko su jų santuoka, todėl jaunoji pora pasistatė bokštą ant upės tarp abiejų kaimų ir čia gyveno.

O štai ir mūsų vairuotojo dar vienas legendos variantas...

Už įėjimą į Meilės bokštą tenka susimokėti po 1 larį.

Bandome klibančiomis kopėčiomis užsikeberioti iki viršutinių aukštų. Neatrodo itin saugu . Kopėčių laipteliai išlūžinėję, kliba.

Užlipti, užlipom, bet nulipti dar sudėtingiau...jeigu nenusiridensim, vadinasi, mums šiandien tikrai sekasi...

Nenusiridenom, bet lįsdama pro žemą išėjimo angą, taip trinktelėjau galvą, kad dar ilgai žvaigždutės akyse mirguliavo...

Kuo arčiau Ushguli, tuo kelias, vinguriuojantis tarp stačių uolų ir siaurėjančio tarpeklio, prastėjo. Pravažiuojant tam tikrus ruožus, kai kurie kelionės kompanionai mūsų džipe net užsimerkdavo ir sulaikydavo kvapą. Cha, o įsivaizduokit, kiek adrenalino buvo man, į bedugnę žvelgiant išlindus pro automobilio stoglangį..

Kiek leido sąlygos, bandžiau pafilmuoti, aišku, kokybė labai prasta...

Kai galiausiai po ilgo ilgo kratymosi pasiekiame Ushguli, prieš akis atsiveria nepamirštamas reginys — namai, grupelėmis susispietę aplink viduramžius menančius gynybinius bokštus.

Horizonte dunkso gražuolis Shkharos kalnas. Jo akinamai balta skraistė tiesiog švyti aukštikalnių dangaus mėlynėje.'

Iš tiesų Ushguli nėra viena kaimas, tai bendruomenė, sudaryta iš kelių kaimelių (pavadinimai per daug sudėtingi atsiminti ir ištarti, todėl nevardinsiu), kurie išsibarstę Enguri tarpeklyje. Šie kaimeliai išsidėstę aukštyje nuo 2086 iki 2200 metrų virš jūros lygio, dėl to Ushguli yra laikoma aukščiausia apgyvendinta vieta Europoje. Beje, Ushguli itraukytas į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.

Vaikščiodami po gyvenvietę, pasijuntame nusikėlę į tikrus viduramžius...Gatvės (jeigu tai galima taip jas pavadinti) siaurutėlės, iškasinėtos, šokinėjam tarp čia pat sruvenančių srutų, nuotėkų, laisvai prie namų besiganantys gyvuliai, kameniniai nameliai, gynybiniai bokštai, žmonės tarsi visai ne iš šio pasaulio... Bet lai vaizdai kalba patys už save..

Šiandien Ušguli teritorijoje gyvena apie 70 šeimų (200 žmonių). Pasirodo čia veikia net ir mokykla. Ir jei gerai supratau, iki paskutiniosios 12 klasės.

Kylame į ant kalno esantį mažytį vos dviejų vienuolių vienuolyną  bei 12 – ojo amžiaus Šv. Marijos bažyčią jame (Mary's church).

Tarp debesų pasislėpusi ir nenorint mums pasirodyti paslaptingoji Shkhara – aukščiausia Gruzijos  (45171 m) ir ketvirtoji Europos viršukalnė ...

Taip nesinori palikti šios užburiančios vietos, tačiau mūsų vairuotojas jau ragina kilti į kelią, vis gi laukia netrumpa 3 valandų kelionė atgal, o tamsoje tokiu keliu niekas nerizikuoja važiuoti.

Prisipažinsiu šiandienos išvyka į Ushguli išties labai įspūdinga ir viena įdomiausių per visas mano keliones.Vaizdai ir aplinka ten tokia neįprasta ir neįtikėtinai didinga, kad būtinai reikia pamatyti savomis akimis, jog suvoktum, kad esi realybėje, o ne sapne...

O čia mūsų kelionės įspūdžių pratęsimas:

Mom & Daughter Adventure in Georgia II (Batumi)
ir
Mom & Daughter Adventure in Georgia III (Kutaisi, Gelati vienuolynas)

Kerinti Gruzija (8 dienų kelionė)

P.S. 1 Jei iškilo klausimų dėl kelionės į Gruziją ar reikia pagalbos ją organizuojantis, vairuotojų, gidų kontaktų, drąsiai rašykite - mielai pagelbėsiu! kristina@daigera.lt arba kristinapaulauske@gmail.com.

P.S.2 Šiuo metu dirbu turizmo agentūroje "Daigera" (www.daigera.lt) kelionių organizatore. Turime itin šaunius ir profesionalius partnerius Gruzijoje, tad jei nėra laiko savarankiškam kelionės organizavimui, su entuziazmu galiu Jums padėti: sudaryti maršrutą, surasti nakvynę, transportą su vairuotoju-gidu. Tiesiog parašykite Kristina Paulauske_Daigera keliones