Šiandien keliaujame į Kalambaką – miestelį, greta kurio
stūkso milžiniškos uolos, kurių viršūnėse it nepasiekiami erelių lizdai
glaudžiasi Meteoros vienuolynai. Išvertus iš graikų kalbos, "meteora" reiškia „plazdantys ore“. Išties čia stūksančios
uolos atrodo, taip tarytum būtų nusileidusios nuo debesų. Ir tarytum to dar
būtų ne gana, viršus šių stebuklingų uolų, - nusagstytas ne mažiau įspūdingais
vienuolynais. Atrodo neįtikėtinai!
Nekantraujame kuo greičiau savo akimis išvysti šiuos unikalius gamtos vaizdus.
Pagaliau, pravažiavus Trikalos miestelį, prieš akis pradeda kilti uolos, būtent kokias ir matėm informaciniuose lankstinukuose.
Kylant vis aukščiau į kalnus, vaizdai tiesiog užburiantys:
Pirmą kartą, rašytiniuose šaltiniuose ši vieta buvo
paminėta dar 1430 metais, kuomet čia įsikūrė pirmieji atsiskyrėliai, apsigyvenę
uolose. Tačiau neramiu, turkų okupacijos periodu, atsiskyrėliai vis kilo
aukštyn ir aukštyn, kol galų gale įsikūrė uolų viršūnėse ir kopėčių, virvių bei
krepšių pagalba pradėjo statyti pirmuosius vienuolynus. Iki pat praeito amžiaus
vidurio, virvė su viename gale pririštu krepšiu, būdavo vienintelis būdas
patekti į vienuolynus.
Po Pirmojo pasaulinio karo, kai vienuolynais labiau ėmė
domėtis turistai, buvo nutiestas naujas kelias. Mūsų dienomis galime aplankyti 6 atvirus vienuolynus, į kuriuos galima
pakilti serpantininiais uolose iškirstais laipteliais. Daugelyje vietų virš
bedugnių permesti siauri tilteliai.
Mes pabuvojome prie visų 6 vienuolynų, prie kurių prieiti reikia išties nemažai fizinių pastangų. Užlipti šia daugybe stačių laiptų tikrai nemenkas iššūkis.Tačiau viduje apsilankėme tik į 2 vienuolynuose: Megalo –didžiausias vienuolynas bei Agia Triada.
Įėjimas į vienuolynus kainuoja 3 eurai ir, beje, vienuoliai labai akylai stebi, kad nesusimokėjęs nepatektų nė vienas turistas.
Nors visur kabo fotografuoti draudžiantys ženklai, kurių mes pradžioje drausmingai paisėme, tačiau matydami, kaip visi kiti aplinkui negailestingai pleškina blykstėmis, ir mes neatsispyrėme pagundai padaryti kelis kadrus.
Kaip jau minėjau, į vienuolynus
patekti būdavo tik du vienodai pavojingi būdai: arba labai ilgomis ir stačiomis
kopėčiomis arba krepšiais
Beveik kaip mūsų
liftas...tik ne vertikalus, o horizontalus...:)))
Jeigu vienuolių paklausdavo, kaip dažnai jie keisdavo virves, jie atsakydavo: „jas keisdavome tada, kai Dievas nutardavo,kad jos turi nutrūkti“.
|
Prisipažinsiu, kad labiausiai į šiuos vienuolynus man patiko žvelgti iš tolo. Žvelgiant per atstumą jie atrodo tokie žymiai labiau mistiškesni, įdomesni, paslaptingesni, į juos,atrodo, tikrai nėra jokio kelio patekti, nebent ant erelio sparnų. Ir vaizdas tartum tikrai iš dangaus nuleisti ir uolos viršūnėje prikabinti...
********
Aplankę Meteorų vienuolynus, keliaujam link Atėnų. Buvau
nusižiūrėjus vieną kempingą, kuris yra pačiuose Atėnuose (tai, beje, ir
vienintelis kempingas mieste). Aišku, jame apsistoti būtų patogiausia, tačiau
paskaičius daug neigiamų astiliepimų apie tai, kad visų pirma labai brangi
nakvynė jame (apie 40 eurų 2 žmonėms) ir antra, labai netvarkingas, mažai
vietos, didelis triukšmas, nusprendėme pasirinkti vieną iš kempingų, kurie yra
15-25 km atstumu nuo Atėnų centro.
Taigi apie 8 val vakaro pasiekiam kempingą, esantį 16 km nuo Atėnų
– Campsite Nea Kifisia.
Kempingas iš pirmo žvilgsnio mums labai patinka, daug dušų,
tualetų, viskas švaru, tvarkinga, baseinas yra. O ir kaina pernelyg neišgąsdina
– 21 eurai automobiliui ir dviems žmonėms.
Tai ką, puolam išsipakuoti mantą, ir, įkritus į savo
turistinius krėslus, pavakaroti, pailsėti bei pasiruošti rytojaus žygiui į
Atėnus. Bevekarojant, pasivaidena, lyg kažas įkando į koją, ir vėl įkando..mmm..ir
kas čia galėtų būti...aij, čia tik taip kažkokie vabaliukai atsitiktiniai
tikriauisia...uodų gi Graikijoje nėra...Na, bent jau taip naviai tikėjau ir
galvojau prieš kelionę ir dar visos kelionės metu iki atvykimo į Atėnus. Kiek
esam keliavę į Vakarus: Vokietiją, Austriją, Prancūziją, Italiją, Šveicariją,
nei vienos kelionės metu neesam priploję nei vieno uodo...Tai kodėl gi jų
turėtų būti Graikijoje...? net klausimas, svarstymas aišku, toks neiškilo...
Taigi nieko neįtardami kritome į minkštus savo patalus,
pravėrę visus automobilio langus, kad kuo daugiau gaivaus oro gautume, ir
nebūtų taip trošku miegoti.
Deja, net nespėjus įmigti pasigirsta įkyrus zyzimas,
kuris, keisčiausia, ramybės neduoda ne tik man, bet ir Mindaugui. Na gerai,
pritrėkšim šitą įkyruolį ir mėgausim sau ramiu miegeliu. Įsijungę prožektorių
šiaip ne taip sunaikinam šitą priešą, bekariaujant su juo pastebime, kad priešų
ne vienas ir net ne du...na, nieko, neišsigandome, išguldysime tuos begėdžius
kraujasiurbius visus ir tada tikrai bus ramu...po pusvalandžio gaudynių,
rodos, jokių zyzimų nebegirdėti...jeheee, įveikėme juos...o dabar saldžių
sapnų...! vos užmerkus akis...ir vėl zyzimas..ir vėl bergždžias karas su nelemtais
uodais...ir taip kaip toje pasakoje be galo...galų galiausiai pačiais
paryčiais, pradėjus švisti, kai nuo nuovargio ir noro nors kiek užmerkti akis,
galėjai net ir pačiam drambliui leisti ant galvos užlipti, lūžtam...
Prabundam
nuo čaižaus žadintuvo garso...o be to, ir saulė nuo pat ryto negailestingai
plieskia į automobilį, mūsų miegamajam beveik pirties sąlygos...nėra kur
dingti...mūsų, suirzusių, be nuotaikos, neišsimiegojusių ir piktų, laukia didingieji
Atėnai...teks jiems labai pasistengti, kad nors kiek mums patiktų..... :)
Mmm...tai buvo pati sunkiausia naktis ir etapas mūsų kelionėje....netgi
abu keliauninkai sugebėjo smarkiai apsipykti...aišku, ir dėl to kalčiausi
uodai!!!
Grįžus puoliau ieškoti info, ar tikrai tų uodų Graikijoje
kaip ir Lietuvoje tiek daug...ar čia tik mūsų kraujas toks gardus, kad tiek
uodų priviliojome...ogi, pasirodo, kad ir Graikijoje uodai išties nemenka
problema...ir gal net didesnė nei Lietuvoje... poilsiautojams
patariama vengti vabzdžių įkandimų siekiant apsisaugoti nuo maliarijos ir dar
nuo kitos uodų perduodamos infekcijos, kurią sukelia Vakarų Nilo virusas ir t.t ir pan....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą